„Nemuno vingių takas“ – vienintelis ir didžiausias žemėlapis pasaulyje

DSCF7510Birštonas, kaip ir dera Karališkajam kurortui, kaskart stebina naujovėmis. Šį kartą svečius ir gyventojus pradžiugino neįprasta skulptūrinė kompozicija „Nemuno vingių takas“. Kaip sakoma, sekdama dar karštomis naujienomis, mintimis apie projektą paprašiau pasidalinti Birštono savivaldybės vicemerą Juozą Aleksandravičių.

2008 metais kilo idėja Birštono miškelį, prieškario pušyną, paversti turistiniu objektu. Tuomet buvo užsakyti pasiūlymų projektai. Netrukus buvo pateikti trys variantai. Domėdamasis projektais J. Aleksandravičius autoriams pateikė retorinį klausimą: „Kuo Birštono parkas skirsis nuo kitų Lietuvos, Europos ar pasaulio parkų? Kur yra unikalumas?“

Sekančiame susitikime, kaip pasakojo vicemeras, jam, kaip geografui, nepaprastai patiko tai, kad buvo patvirtinta, jog tokio projekto nėra nei Druskininkuose, nei Kaune, net ir Amerikoje, ir, kaip patikino jo autoriai, to nebus. Beje, tai visame parke įkomponuotas ir nepaprastai išlaikytas pagal mastelį Nemuno vingių takas, t. y. daugiau nei Birštono savivaldybės ir Nemuno ribos, kur jis teka apie 60 km, o projekte atspindintis 80 km. Taigi, galima sakyti, jog tai didžiausias Nemuno žemėlapis Lietuvoje. Jis yra sumažintas 40 kartų. Riedulių take yra žymekliai apie bendruomenes, kurioms buvo skirti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pinigai. Dar anksčiau po keleto posėdžių pavyko gauti iš Vietos bendruomenių savivaldos 2014 metų programos 3000 litų. Miesto skyrius skyrė 1500 litų, o visos kaimo bendruomenės, kaip sakoma, „susimetė“ būtent šio projekto įgyvendinimui dar 1500 litų.
Riedulių istorija
Anksčiau šio projekto niekaip nebuvo galima įgyvendinti, nes… negauta riedulių. Be abejo, jų esama laukuose, kaimuose ir sodybose. Tačiau nebuvo tinkamų transporto priemonių, be to, daug didelių riedulių buvo tarsi priaugę prie kaimų ar tiesiog privačiose žemėse. Jie buvo tos vietovės akcentas.
Bet, kuo tik likimas nejuokauja. J. Aleksandravičius pasibėdojo Antanui Radvilai, kuris darbavosi prie „Eglės“ sanatorijos pamatų kasimo. Pasirodo, rausiant žemę buvo atrasti Nemuno senojo ledynmečio slėnio rieduliai, kurie, kaip sakė pašnekovas, buvo visiškai nereikalingi, todėl geranoriškai padovanoti parkui. Projektui vykdyti reikėjo meistrų ir, paskelbus apklausėlę, į ją atsiliepė Stakliškių IĮ „Stakmuo“. Beje, nedidelis kaprizas – akmenyse turėjo būti iškalti grioveliai su būtent ta Nemuno atkarpa, kuri yra žemėlapyje, skirta projekto bendrovei. Daug buvo tartasi su profesorium, skulptorium Aloyzu Toleikiu, architektais, ir buvo prieita vieninga nuomonė papildomai iškalti kompasą ir kad bus 8 dideli rieduliai. Tai pagrindinės bendruomenės, besišliejančios prie Nemuno: Nemajūnai, Puzonys, Siponys, Matiešionys, Birštono vienkiemis ir Birštonas. Dirbantiems stakliškėnams tarsi užgavo ambicijas, kodėl nėra Prienų. Jie pasižadėjo, kad padovanos Birštono parkui akmenį. Šiam atkeliavus į parką jis visus nustebino spalvingumu ir grožiu. Pamatęs, kad akmuo nupjautas ne taip, kaip buvo tartasi, J. Aleksandravičius vėl atrado kompromisą, paprašydamas, jog reikėtų dar vieno akmens, besisiejančio su Punia. Su ja Birštoną sieja VVG, Panemunės dzūkai ir asociacija. Vyrai neprieštaravo ir iškalė Punios riedulį. Taigi, dabar vietoje 6 riedulių turime 8.
Prieš keletą dienų jis buvo pastatytas ne sveikuolių, ne kultūros, ne jaunųjų sportininkų treniruoklių take. „Nemuno vingių takas” vingiuoja 2 km po visą parką, apjuosdamas skulptūras, treniruoklius, žibučių, pakalnučių ir žemuogių laukymes. Pamatavus parką skersai yra 640 metrų (nuo pylimo iki pakraščio ties savivaldybe), o riedulių vingis tęsiasi beveik 2 kilometrus.
Po pokalbio su prof. skulptoriumi A. Toleikiu J. Aleksandravičius net patikino, jog šiuo projektu galima papuošti Gineso rekordų knygą, nes „Nemuno vingių takas” yra ilgiausia skulptūrinė kompozicija. Be abejo, kaip sakė vicemeras, galima ir prikibti, nes ten, kur yra takeliai, grandinė tarsi palenda po juo, tačiau jie taip sukomponuoti, kad atrodo labai gražiai.
Pokalbio pabaigoje J. Aleksandravičius išsakė labai gražią mintį, kuri, manau, įgyvendinant daugelį sumanymų labai tiktų ne vienam projektuotojui ar jį užsakiusiam: „Dažnai idėja būna gražesnė nei realybė”, tačiau ji jau gyva, įgyvendinta. Ir ką žinai, gal netolimoje ateityje čia susitiks jaunos poros, bus pasimatymų vieta, o gal paprasčiausiai norėsis susitikti bendruomenėms prie savo riedulio.
Be to, kaip teigė vicemeras, šis „Nemuno vingių takas” turi ir gydomųjų savybių, kurios atitinka Sebastiano Kneipo 5 elementų sistemą: vanduo, kuris  gerina bendrą  organizmo būklę, savijautą, sąnarių judrumą, atpalaiduoja raumenis; judėjimas – tai įvairios mankštos, pasivažinėjimas dviračiais, šiaurietiškas ėjimas gryname pušyno ore ar tiesiog pasivaikščiojimai miške; vaistažolės, turinčios gydomąjį  ir atpalaiduojantį poveikį – tai natūralios pievelės, kur galima rasti ekologiškų vaistažolių savo arbatai nuo pavasario iki šalnų; harmonija – tai emocinis sveikatos gerinimas kartu su miško garsais, kurie padeda atsipalaiduoti, nusiraminti ir įveikti stresą; ir sveika mityba, t.y.  gydomasis mineralinis vanduo, gerinantis virškinimo sistemos darbą, o jo tikrai galima rasti keliaujant „Nemuno vingių taku“.
J. Aleksandravičius prašė padėkoti UAB „Kaminta”, pagelbėjusiems betonu, UAB „Rūdupis” – armatūra, Prienų urėdijai, draugijai Lietuvai pagražinti – grąžtu, „Eglės” sanatorijos darbuotojams, bendruomenėms ir jų atstovams. Pats didžiausias AČIŪ individualios įmonės „Stakmuo” kolektyvui bei Antanui ir Virginijai Šimkams. Juk tik bendromis jėgomis gražinama Lietuva ir kuriami unikalūs kūriniai.

Vilija Čiapaitė

Taip pat skaitykite