•  

     

     

     

     

Neišgalvotos istorijos. „Kirvis“

IMG_4018

Vilija Čiapaitė

Visi žino, kad kirvio kotas būna medinis. Dar geriau, jei jis parenkamas iš tinkamo medžio ir drožiamas, kad tiktų rankai, o tiksliau, kad kapojant medžio kulbes nepritrintų pūslių. Tačiau ne visi taip manė, kad kotas turi būti kažkuo ypatingas, nes gyvenime teko į rankas paimti kirvį metaliniu kotu. O buvo taip…

Kadangi tėvas buvo geras santechnikas, ir kaip senoliai pasakytų „kriaučius būna nuogas, o šiaučius – basas“, mano tėvas sumąstė sulūžusį kirvio kotą pakeisti storo vamzdžio gabalu. Pritvirtino taip, kad šis nė iš vietos. Kuomet paimi šį kirviu vadinamą daiktą į rankas – pajunti ne tik svorį, bet ir šaltį. Užsimoti ir taukšt per kaladę. Pirmas jausmas, kurį pajunti – metalo virpesys, persiduodantis į rankas, o po to į visą kūną. Na, jei gerai užsimojęs taukšteli per kulbę, tai tavo laimė – virpesys sumažėja, tačiau vis tiek jis persiduoda į visą kūną. Kaimynas, pamatęs unikalų kirvį, paprašė padovanoti, o vietoje jo pasiūlė mediniu kotu. Sutikome, nes kapoti malkas su unikaliu kirviu buvo kančia.

Tačiau metalinių kotų serija nesibaigė, nes tėvo plaktukų kotai taipogi buvo metaliniai. O jis sakydavo,  jog kas iš metalo – rūpesčiai baigiasi, nes šie nelūžta ir nepūva, o ir ieškoti medinių nereikia.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti