•  

     

     

     

     

Neišgalvotos istorijos. „Kelionė ant neįprasto „žirgo““

parsas

Vilija Čiapaitė

Gyvenome nedidelio miestelio pakraštyje. Tai suteikė galimybę tvarte laikyti keletą paršelių ir karvę. Mūsų šeima buvo nemaža, o vaikų galvelės prikimštos eibių. Nereikėdavo ieškoti bendraminčių – mes patys prisigalvodavome tokių šunybių, jog suaugusiems kartais plaukai šiaušdavosi.

Mes, kaip pridera lietuvių šeimai, laikydami du rausvus paršiukus, labai juos mylėjome, nors karts nuo karto tvarto mėžimas buvo itin nemėgstamas, tik mamos sustatytas tvarkaraštis mus priversdavo neišsisukti nuo šio darbo.

Mūsų numylėtiniai paršeliai augo puikiai. Aš turėjau dagliukę, kuri labai mėgo cukraus plyteles. Mano suknelės ir kelnių kišenėse visada buvo galima rasti šio gardumyno, nors mama už jo vagiliavimą bardavo. Kaip žinia, paršeliai greitai auga, tad ir mano numylėtinė netrukus tapo stora ir su aplėpusiomis ausimis.

Tačiau kartą mano kiaulė pasielgė kiauliškai – per pietus, nuėjusi į tvartą, radau atvirus vartelius, o numylėtinės nebuvo nė kvapo. Išsigandusi ir garsiai rėkdama nuskubėjau pas mamą. Ši pasakė, kur ji gali būti, ir pasiuntė parvaryti. Aš su jaunesniu broliuku, it sekliai, įspaustų į žemę pėdsakų dėka pradėjome paiešką. Ieškoti teko ilgokai, tačiau, o džiaugsme! – mano dagliukė buvo uždaryta pas vieną miestelio gyventoją priekiemyje. Man paprašius, žmogus išleido kiaulę, tačiau liepė ją  tinkamai uždaryti. Pažadėjau, kad daugiau tai nepasikartos, paėmiau lazdelę ir, suduodama ja kiaulei per uodegą, pradėjau ginti. Šios būta užsispyrusios: radusi ant kelio popierėlį ar kokią šiukšlę sustodavo ir lapsėdama ausimis kramsnodavo. Užpykusi, kad dagliukė, tiksliau visa daglė, manęs neklauso, šokau jai ant nugaros. Ši, pajutusi „raitelį“, sukriuksėjo ir davė į kojas. Aš, bijodama nukristi, įsitvėriau į didžiules kiaulės ausis ir perrėkdama kriuksėjimą jojau namų link. Jei ne kaimyno pagalba, kuris, tvirtomis rankomis sugriebęs, nukėlė mane nuo išsigandusios kiaulės, nežinia kaip būtų pasibaigusi jauno raitelio ant neįprasto „žirgo“ kelionė. Daglė, pajutusi, kad nėra raitelio, sustojo kaip įbesta. Tik mama, pasiūliusi ėdalo, priprašė augintinę grįžti namo, o aš, išsigandusi, o kartu ir laiminga, kad teko taip neįprastai pajodinėti, negalėjau tverti kailyje.

Po metų, kuomet mama buvo išvykusi, pajodinėjau ir ant veršelio, tačiau šio būta daug agresyvesnio. Kadangi veršelis bailus ir man nesisekė užšokti ant jo, aš skuduru uždengiau jam akis ir, užšokusi, vis dėlto keletą minučių pajojau. Veršelis kaip išprotėjęs šokinėjo, kol numetė nepageidaujamą jojiką. Pakilusi nuo žemės pasijutau tikra rodeo jojike, tačiau daugiau nebandžiau, nes veršelis manęs vos nesutrypė.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti