Vilija Čiapaitė
Kuomet nori turėti sąžiningai uždirbtų pinigėlių, visada randi išeitį. Virgutė mąstė mąstė ir sumąstė. Per televizorių pažiūrėjo, kaip rusų šokėjai šoka tradicinį šokį Kazačiok, ir pradėjo intensyviai mokytis šio šokio. Mokytis sekėsi nekaip, nes viską darė paslapčiomis, norėdama padaryti siurprizą ne tik namiškiams, bet ir dažniems svečiams iš Vilniaus. Šių būta rusakalbių, tad Virgutė norėjo išmokti jų tautinį šokį ir jiems sušokti. Taigi beveik mėnesį pasimokiusi, kartą viena būdama namuose sugalvojo parepetuoti. Pasileido muziką ir pradėjo tūpčioti mėtydama į šalis kojas. Taip bešokdama nepastebėjo netoliese stovinčio kibiro su vandeniu ir, užkabinusi šį užpakaliu, apvertė. Gerai, kad būtų tik tiek. Tačiau įsismaginusi šokėja paslydo ir visu ūgiu tėškėsi į vandens klaną. Pakilti sekėsi dar blogiau, nes krisdama sugebėjo įsėsti į tuščią kibirą taip, jog jokiu būdu negalėjo jo nutraukti. Taip susirietusi nutarė nukrypuoti pas kaimynus. Žmonės, einantys gatve, sustodavo ir, žiūrėdami į keistą Virgutės povyzą, leipo juokais, o ši, verkdama iš nuoskaudos, kad nepavyksta nutraukti kibiro, mažais žingsneliais kūprino kaimynų link. Kaimynas, pamatęs tokį vaizdelį, net pritūpė iš juoko, o Virgutė nepajėgė išlementi nei žodžio. Pagaliau nuo juoko aprimęs kaimynas suzgribo pagelbėti nelaimėlei, tačiau kaip betraukė kibirą – šis nei iš vietos. Šlapi drabužiai tarsi prilipo prie kūno ir kibiro. Tada kaimynėlis atsinešė didžiules žirkles ir perkirpo kibiro šoną. Ir tik tada „kalinė-savanorė“ buvo išlaisvinta.
Grįžus tėvams namo, Virgutė papasakojo istoriją su kibiru, stropiai nuslėpdama aplinkybes. Jie šypsojosi ir nieko nesakė, nors ir buvo gaila sugadinto kibiro. Tik vėliau, kai sugužėjusiems svečiams Virgutė sušoko Kazačioką ir gavo už triūsą arbatpinigių, suprato, kad norint kažko išmokti reikia paaukoti ne tik laiką, bet kartais ir… kibirą.
