Vilija Čiapaitė
Pamenu vaikišką filmą, kuomet mažas paslaptingas šaltukas panorėjo nupiešti langus ne baltais, o spalvotais dažais. Pažiūrėjau ir sugalvojau, kad reikėtų pabandyti ir man. Kai visi sumigo, aš pasiėmiau keletą guašo dėžučių su dažais, teptuką ir pradėjau piešti. Iš pradžių atrodė, kad nuostabios gėlės tiesiog skleidžiasi ant apšarmojusių langų. Baigusi vieną langą, ėmiausi kito. Lauke šalta, net tvoros pyška, o aš dažau. Nežinau kiek laiko tai truko, bet miegoti nuėjau gana vėlai.
Anksti atsikėlusi mama užkūrė krosnį. Ji net nepastebėjo, kad langų stiklai nupėckinti spalvotais dažais. Pamažu įšylant kambariui, pradėjo tirpti ir ledutis, susidaręs ant stiklų. Tirpdamas jis virto spalvotu vandeniu, o susimaišęs su kitais dažais, purvinu…
Tuomet buvo žiemos atostogos ir mes, vaikai, ilgokai vartydavomės pataluose. Prabudau. Žvilgt į rankas, o ant jų likę dažų likučiai. Pripuolusi prie lango praskleidžiau užuolaidą ir nusigandau. Mano peckelionės buvo aptirpusios ir atrodė, kad langai papuošti ne gėlėmis, o murzini, seniai neplautais stiklais. Kuo skubiau užtraukiau užuolaidas ir vėl atsiguliau. Gulėdama svarsčiau, kaip čia išsisukus nuo dirželio.
Ir štai mama, atėjusi kambarin, nieko negalvodama atitraukė užuolaidas. Pamačiusi langus garsiai aiktelėjo. Išvertusi kaltininkę iš lovos įdavė rankšluostį, vandens ir liepė viską sutvarkyti. Plaudama murzinus stiklus pagalvojau, kad ne viskas filmukuose gražu, ką rodo, nes pasekmės būna gana skausmingos: dirželis per uodegą ir langų bei palangių plovimas leido suvokti, kad ne viskas gyvenime taip paprasta.
