Jonas Kavaliauskas
Kovo 20 d. minėjome pasaulinę Žemės dieną. Šią dieną prasidėjo astronominis pavasaris – visuose Žemės rutulio kampeliuose tuo metu dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas. Ši diena minima nuo 1971 m. Šio minėjimo idėja labai tauri – kiekvienas turi tapti mūsų visų bendros Žemės globėju.
Lietuvoje oficialiai Žemės diena įteisinta 1992 metais. Deja, iki šiol jos minėjimai Prienuose nebuvo kokie nors išskirtiniai, o Žemės vėliavos pakėlimas buvo virtęs nuobodžiu privalomu veiksmu.
Veiksmas visada geriau negu jo imitacija, todėl norisi pagirti organizatorius už idėjos įgyvendinimo paprastumą. Smagu, kad vienu iš pagrindinių renginio akcentų tapo įvairių visuomenės sluoksnių bendravimas. Vaikystės, jaunystės ir patirties sintezė visada duoda gerų rezultatų, jei jų jungianti mintis yra pozityvi. Pozityvo minėtame renginyje tikrai buvo. Ir visgi norėtųsi mesti akmenuką į Prienų moksleivių ir Birštono jaunimo klubų daržus. Pritarti idėjai ir aktyvui dalyvauti renginyje – gražu, bet tas faktas, kad mokyklinio amžiaus atstovus galima buvo suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų, pasako, jog darbas su bendraamžių įtraukimu į aktyvią veiklą už švietimo įstaigų ribų vyksta nelabai sėkmingai. Vien iniciatyvos palaikymas nėra darbas, tai tik noras. Būtini veiksmas ir rezultatas. Kiekviena asmenybė verta gauti progą atsiskleisti, todėl būtina kiekvieno jauno žmogaus energiją nukreipti tinkama vaga. Iš dalies Žemės dienos renginys pasiekė šį tikslą. Bet tik iš dalies, nes po jo „Revuonos“ parke matėsi numesti puodukai ir lėkštės – po to, kai buvo geriama arbata ir valgoma košė.
Iš esmės Žemės dienos minėjimo organizatoriai žengė svarų žingsnį link veiksmo, todėl kitų metų Žemės dienos organizatoriai neturėtų aukštai iškeltą kartelę nuleisti žemiau. Norėtųsi, kad jaunimo klubų atstovai perimtų šią estafetę ir propaguotų globėjiškus Žemei jausmus darbais, o ne žodžiais.
