Vilija Čiapaitė
Rodos, prieš 15 metų, 2005-aisiais, mylintys scenos meną ir prijaučiantys klojimo teatrams susibūrė Serbentinės kaime, A. Lietuvininkienės sodyboje, Naujosios Ūtos seniūnijoje, kur vyko pirmasis klojimo teatrų festivalis „Vėtrungė“. Tuomet nemažas būrys žmonių susitiko gamtos apsuptyje esančioje sodyboje. Klojime – asla ir vietoje suolų ar kėdžių – tiesiog šviežias šienas ant grendymo.
Iki dabar sodyba išlikusi tokia pati, klojimas svetingai atvėręs duris laukia atvykusiųjų. Be abejo, vos tik įžengus į kiemą, pasitiko stalas, padengtas pasivaišinti medumi, sūriu, gira, vandeniu, rauginta sula. Koronovirusas ir kaitra pakoregavo, tad festivalis vyko prie svetingai atvertų klojimo durų.
Kiemo gilumoje pūškuodami virė puodai, čia prie jų šeimininkavo Genutė Davidavičienė ir Zuzana Suchorokovienė. Pasak gaspadinių, pertraukos metu susirinkusius vaišins rūgštynių sriuba, šaltibarščiais su karštomis bulvėmis. Viskam čia pasiruošta!
Šiais metais į Serbentinę atyko 6 kolektyvai. Jie ne pirmą kartą pabuvojo čia, ir noras sugrįžti juos veikia it magiški burtai. Autentiškas klojimas ir natūrali gamta…
Festivalis
Šio festivalio atidarymo akimirka daugeliui išliks atmintyje. Prienų kultūros ir laisvalaikio centro Naujosios Ūtos laisvalaikio salės vokalinis ansamblis „Serbenta“ sudainavo tarsi šios vietovės himną. Ansamblio vadovė Lijana Sarnickienė ir sukūrė šią pradžių pradžios dainą. O Tautvydo Venciaus eilės vainikavo festivalio atidarymą.
Beje, festivalio vinis, tai Prienų kultūros ir laisvalaikio centro Naujosios Ūtos laisvalaikio salės mėgėjų teatro „Vėtrungė“ su režisiere Anele Lukjančuk 15-ojo gimtadienio šventimas.
Naujosios Ūtos laisvalaikio salės „Vėtrungė“ kolektyvą ir susirinkusius atvyko pasveikinti kasmet besilankantis Seimo narys, žemės ūkio ministras Andrius Palionis. Beje, buvo ir jubiliatas, kuris kolektyve vaidina nuo pat pirmųjų dienų, tai Romas Malaševičius. Jis dar nesiruošia „sudėti ginklų“ ir tęs savo laisvalaikio pomėgį – vaidinti. Taip pat į šventinį festivalį atvyko Prienų savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Zailskienė.
Pirmieji savo pasirodymą pradėjo Panevėžio LSS etnografinis ansamblis „Atjauta“ ir dramos studija „Arka“. Šį kartą jie atvyko su etnografiniu vaizdeliu „Pirmoji duonelė“ (rež. Rima Žostautienė). Prienų kultūros ir laisvalaikio mėgėjų teatras „Langas“ su spektakliu pagal A. Keturakį (rež. Alma Vaišnienė), o Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatras „Žaltvyklė“ su spektakliu, sukurtu iškiliam lietuvių kalbininkui A. Klimui „Tėviškės palikimas“. Beje, medžiaga surinkta ir užrašyta Kašonių bibliotekininkės Danutės Bajorienės (rež. Angelė Jaruševičienė)
Pertraukos metu susirinkusieji pasigardžiuodami srėbė šaltibarščius ir kramsnojo, kaip sakė Tautvydas Vencius, saviškių užaugintas bulves.
Po pertraukos pasirodė Pakruojo kultūros centro Rozalimo skyriaus mėgėjų teatro grupė „Į kaimą pas močiutę“. Jie parodė Leonardo Medenio inscenizaciją, pagal to paties pavadinimo Jurijaus Alesio pjesę (rež. Žygimantas Macevičius).
Neišsenkančios energijos pliūpsniu pasirodė Prienų kultūros ir laisvalaikio centro Naujosios Ūtos laisvalaikio salės mėgėjų teatras „Vėtrungė“ pagal K. Binkį „10 litrų“ ir „Kai atsarga daro gėdą“ (rež. Anelė Lukjančuk). Na, žiūrovai juokėsi, bet ir sustoti juoktis nebuvo kada.
Elektrėnų kultūros ir laisvalaikio centro dramos kolektyvas atvyko su Edmundo Untulio „Dvigubu žaidimu“ (rež. Nijolė Skorubskienė).
„Vėtrungės“ kolektyvas – kaip kumštis
Pakalbinau ilgametę mėgėjų teatro režisierę Anelę Lukjančuk, kuri turėjo ką papasakoti apie laiką, praleistą su žmonėmis, kurie myli teatrą ir mėgsta vaidinti. Taigi 2005 metais atrastas autentiškas klojimas Serbentinės kaime, A. Lietuvininkienės sodyboje, Naujosios Ūtos seniūnijoje. Vieta tarsi užbūrė! Čia su pirmuoju vaidinimu pasirodė kaip mėgėjų teatras, o atvykusius pasitiko balta vėtrungė ant priestato. Laikas nenumaldomai kai kam nutiesė kelią į kitus miestus, užsienį, tačiau pats branduolys liko, tai Romas Malaškevičius, Zuzana Suchorokovienė, Danguolė Raulinaitienė ir pati režisierė bei aktorė Anelė Lukjančuk. Vėliau prie jų prisidėjo dar vaikas būdamas Tautvydas Vencius, Vilija Zablackienė ir visur lydinti su muzika Lijana Sarnickienė. Tačiau visi, kurie atėjo vėliau, savo meilės vaidybai neiškeistų į nieką. Beje, šiais metais Romas Milaševičius su kolektyvu šventė savo 60 metų jubiliejų, tačiau, pasak jo, parako dar yra ir net negalvoja sustoti. Juk kolektyvas – jėga!
Organizuodamas bet kokius renginius kolektyvas kaip vienas kumštis susiburia, pasikalba ir padaro viską taip, kaip reikia. Sodybos šeimininkė jau ilsisi amžinojo poilsio vietoje, tačiau dukra visada laukia festivalių „Vėtrungė“. Anelė žavisi Naujosios Ūtos seniūnu Algiu Aliukevičium. Pasak jos, ne visada Naujosios Ūtos gyvenimo ašis sukasi apie klojimo teatro festivalį, bet visada seniūnas padeda, suranda kas nušienauja žolę, pataiso kelius. Tai ne tik jo, bet ir visos seniūnijos darbuotojų dėka mes turime tai, ką matome.
Laikas ne visada buvo pavaldus. Tik keletą kartų lijo, tačiau netrūkdavo nei atvykstančių mėgėjų teatrų, netrūkdavo ir žiūrovų. Tai laiko ir meilės teatrui mūzų dėka, kad turima vieta, kur svečių laukia ne rodyklės, o balta vėtrungė, kuri magiškai traukia atvykti ir pasidžiaugti mėgėjų teatrų paruoštais spektakliais, kurie iki šiol vyko ant aslos, o žiūrovai smagiai įsikurdavo ant kvepiančio šieno. Ir niekas neišsigąsdavo, niekas nemurmėdavo. Tai nuostabiausios akimirkos pabūti gamtos ir žmogaus sukurtame glėbyje.
