Naivus vaikiškas atvirumas ir moteriškas žavesys Evos Mili portretuose

motinyste-[2019-02-27]-100_80

Vilija Čiapaitė

Sakoma, jog dailininku ne tampama, o gimstama, ir tai duota Dievo. Kaskart, jei vaikas nuo gimimo piešia, būtina jį skatinti, padėti. Tačiau, jei to nedaroma, toks vaikas augdamas ilgą laiką būna paieškose. Paieškos taip pat nėra blogai. Tuo metu daug išmokstama, pajuntama, įsisąmoninama. Kartais tai trunka ilgai, ir tik būdami brandaus amžiaus, kai pavargsta nuo paieškų, atranda tai, kas buvo čia pat.

Tačiau šį kartą noriu ne moralizuoti, o išsiaiškinti, kaip gyvenimas vedė iki šiol nežinomu, tačiau potyrių pilnu meno keliu menininkę Evą Mili.

5T5A9291-[2019-03-14]-evitafoto_maza

Eva

Eva gimė ir užaugo Kaune. Čia ji iki 9 klasės mokėsi „Aušros” meno mokykloje, po to studijavo Kauno technikos universitete. Jai puikiai sekėsi tikslieji mokslai, tad patraukė krimsti jų aukščiau. Rodos, informatika visiškai nesusijusi su menu, tačiau ir čia ji padėjo sustiprinti ateities pamatus. Šešetą metų dirbdama programuotoja ne kartą susidūrė ir su menu.

Gimus dukrai, jos gyvenime atsirado fotografija. Ypač žavios nuotraukos, kurių daugumoje vaikai tarsi stūmė tobulėjimo link. Kelyje į tapybą Eva išbandė daug meno rūšių – tai grafika, vilnos vėlimas, molio prakalbinimas, batika, nėrimas, mezgimas ir kt. Kaip sakoma, niekas neliko nustumta šalin, viskas buvo išbandyta, ir jai tai sekėsi. Pasak Evos, daug rankdarbių buvo naudojama fotografuojant vaikus, ir tai buvo nepakartojama!

Nemėgstanti atvirauti menininkė lapas po lapo vertė gyvenimo pokyčių knygą. Joje daug džiaugsmo, paieškų, atradimų. Net žaidimas šachmatais jai gelbėjo gyvenimo minčių sūkuryje. Susikaupimas, visų mokėjimų ir nemokėjimų išmokimas, žinių gilinimas…

Fotografija taip buvo įtraukusi Evą, jog dirbdama šį darbą dešimtmetį net nepastebėjo, kaip greitai bėga laikas. Ir kai dukra nutarė tapyti, tai menininkę privertė sustoti ir taip pat imtis tapybos. Ilgai nedrįso suvokti, koks tai nuostabus jausmas, kai prie portreto tenka ilgai išdirbti, kad jame atsispindėtų naivi vaiko šypsena, klausiantis žvilgsnis, trapi akimirka. Turėdama patirties fotografijoje ji nepasidavė natiurmortų ar peizažų žavesiui. Ją vis dar žavėjo portretai ir ji nukeliavo ta linkme. Beje, Eva dar tapo gyvūnus, kurie galbūt atkaks į Birštoną, tad nenoriu išduoti tų mažučių paslapčių, nes gyvūnai labai patiklūs ir puikūs gyvenime šeimos nariai.

Paroda

Vos įžengusi į Birštono kurhauzo meno galeriją sustojau. Į mane klausiamai, ką aš pasakysiu, žvelgė daug akių. Pajutau gyvenimo dvelksmą, kuriame daug vaikų, o sustabdytose akimirkose jie it laukė, kada bus galima šėlioti. Priešais motinos glėbyje besišypsantis kūdikis linksmai krykštavo ir tarsi laukė švelnaus jos bučinio, sūpuoklėse besisupanti mergytė sakyte sakė, jog tai nuostabiausia akimirka, nes girgždanti sūpynė medžio paunksmėje ją puikiai linguoja, kitur gi arbūzo saugotojo akyse galėjai įžvelgti žodžius: „Na, pabandyk…”, tai su mažomis raitytomis kaselėmis mergytė, kaip tikra princesė su karūna pilna vaikiško išdidumo oriai žvelgė į mane.

Tarp šios emocionalaus vaikiško klegesio ir emocijų pilnos galerijos galėjai įžvelgti ir moteriškos gracijos, vėjo plaikstomų plaukų, vonios putų spindesio. Juk moteris – tai šio pasaulio kūrėja, kuri sugeba savo žavesį sujungti su meile vaikui, žemės žiedui, skleidžiančiam žiedlapius ir kviečiančiam aplankyti parodą. Noriu tarsi intrigą pasakyti, jog jei kai kuriose akyse pamatysite menininkės Evos Mili atspindį, kurį aš įžvelgiau, tada suvoksite, kad paroda būtent jums ir jūsų sielai.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti