Muziejininkė Ernesta Juodsnukytė: „Lengviausia apšmeižti tuos, kurie negali apsiginti“

14690990_1135966723125824_8251556512908057894_n

Vilija Čiapaitė

Vos tik nusileidus kalnu į Prienus nuo Alytaus ar Marijampolės, dešinėje pusėje mus pasitinka pilkos spalvos pastatas, kuris traukte traukia akį. Tai muziejus, kuris kaskart primena, jog turime erdvę ir pastatą, kuriame kaupiama informaciją apie abiejose pusėse Nemuną apglėbusį ir įsikūrusį Prienų kraštą. Jo apylinkės pilnos istorijų, kaip bičių medus suneštų į šio pastato archyvus, kuriuose it savo namuose kruopščiai sutvarko čia dirbančios muziejininkės.

Ilgai delsiau, kad pakalbinčiau žmogų, kurio teikiama informacija apie kraštą liejasi ne tik vedant ekskursijas muziejuje, bet karts nuo karto stebimos televizijos ekranuose. Tai Ernesta Juodsnukytė, kuri savo darbą puikiai išmano ir moka žinias pateikti mums, smalsiems žiūrovams.

21551782_743277559192025_8010885607715350289_o

Gyvenimo ir savo vietos paieškos

Ernesta gimė, augo ir mokėsi Prienuose. Smalsi ir vis ieškanti kažko ypatingo, vis neatrasdama savo vietos. Ernesta pakėlė sparnus ir nukako mokytis į Druskininkus. Beje, 1992 metais čia buvo įsteigtas amatų skyrius prie Druskininkų 1-osios vidurinės mokyklos, o 1993 m. tapo ne pelno įmone siekiančia įmone „Senieji amatai“. Pagaliau po kelių metų buvo įsteigta Druskininkų amatų mokykla, kurią ir baigė mano pašnekovė. Dabar ši amatų mokykla prijungta prie Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro.

Taigi čia Ernesta įgijo siuvinių gamintojos specialybę, mat be galo mėgo rankdarbius. Tačiau, kaip sakoma, „neprilipo“ jai ta specialybė, nenorėjo būti siuvinėtoja,

Netrukus mano pašnekovei atsirado noras tapti socialine darbuotoja. Ypač ją žavėjo darbas kalėjime, tačiau gavusi pašaipių mamos ir aplinkinių komentarų nuomonę apie būsimą specialybę pakeitė.

Ir štai jos paieškų tinklan pateko Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Menotyros studijos Menų fakultete. Tada jai labai imponavo žodis „menotyra“. Beje, vos pradėjus mokytis buvo manoma ir kalbama, jog ši specialybė tinkanti tik poniutėms, mat buvo priklijuota etiketė, jog baigusios mokslus jos tik krapšto nagučius ir gyvena išlaikomos vyro.

116836592_3494537837245238_5985395007103402721_n

Laikas parodė, jog taip nėra, tačiau apie tai vėliau.

Dar būdama studente, Ernesta įsidarbino Prienų krašto muziejuje. Tada pirmoji vadovė buvo Virginija Maščinskienė. Beje, tuo metu Prienų krašto muziejuje buvo įdarbinta ne tik ji, bet ir dar daugiau darbuotojų. Taigi mokslai neakivaizdiniu būdu suteikė daug galimybių ne tik mokytis, bet ir dirbti. Pasak Ernestos, patekusi į istorijos labirintus, teko dar nemažai „sulaižyti druskos“, kol suprato, kaip susisteminti turimus eksponatus, informaciją. Ernesta tiesiog turėjo daug dirbti ir suvokė, jog čia ne parduotuvė, kur pasiimi prekę nuo lentynos ir susimokėjęs eini namo. Teko ilgai dėlioti turimas archyvines medžiagas, rinktą informaciją, nes dar daug jos kažkada buvo tiesiog padėta ateičiai. Be abejo, reikėjo ir mokėti pateikti žinias atvykusiems į muziejų. Kol įsisuko, net nepajuto, kaip praėjo nemažas laiko tarpas.

Taigi VDU teko mokytis labai intensyviai. Pasak Ernestos, tai buvo gana įdomių patirčių laikotarpis. Juk tai ne matematika, kai išmoksti formules ir taikai jas darbe. Tai buvo ne tik istorija, bet kartu ir muzika, teatras, šokis ir kt. Buvo mokomasi plačiu spektru. Parodos, edukacijos… Kaip susisteminti informaciją… Tačiau tai jau praeitis. Reikia gyventi čia ir dabar.

22218509_1719146978392874_7475589642169291434_o

Muziejininkės turi kiekvieną dieną mokytis

Pirmasis krikštas nepilną mėnesį išdirbus muziejuje – ekskursija po Prienus 100 žmonių – išliks atminty visam laikui. Tuomet ji tarsi egzaminui ruošėsi keletą savaičių. Buvo savotiškai baisu, bet daugelyje vietų ji taip „užsikabliavo“, jog ir po ekskursijos ieškojo informacijos apie objektus, žymius žmones.

Ir dabar Ernesta prisipažino, jog prieš kiekvieną ekskursiją ruošiasi it prieš egzaminą, nes, pasak jos, nežinai, ko gali paklausti. Puikiai suvokia, jog tokių mažų muziejų dalia yra tokia subtili, jog turi žinoti labai daug apie miestą, jame gyvenusius žmones, apie apylinkes. Tai labai atsakingas darbas, nes norisi žmonėms suteikti kuo daugiau informacijos. Kartais ekskursijų metu atsiranda žmogus, kuris net suteikia labai svarbios informacijos, o kartais užduoda tokius klausimus, jog nežinai atsakymų. Tai būna nedažnai, bet būna. Taigi kiekvienai ekskursijai ruošiamasi labai atsakingai, norima iš turimos informacijos „išpešti“ kuo daugiau. Tačiau neturėdama atsakymų, ji gali tiesiog atsakyti, jog kas nedirba, tas neklysta, bet jau šią spragą stengiasi užpildyti informacijos rinkimu.

Lengviausia apšmeižti tuos, kurie negali apsiginti“

Jautriausios temos Ernestai tai mūsų poetas, kraštietis Justinas Marcinkevičius, žydų žudynės, partizaninio karo laikai. Ji juos prisijaukino, tačiau būna tokių ekskursijų, kurių metu net nubraukia ašarą. Tai labai jautrios, tačiau kasdien vis atrandamos naujos temos.

Beje, mano pašnekovė pridūrė, jog jai ypač svarbu apginti tuos ar kitus žmones, nes, pasak jos: „Lengva apšmeižti žmogų, kai jis negali apsiginti“.

Ernesta visada „prisijaukina“ žmones, apie kuriuos renka informaciją. Štai kunigas Juozas Zdebskis. Ji net dešimtį metų bandė jį prisijaukinti, o dabar atėjusi į darbą su juo garsiai pasisveikina, sakydama: „Labas, Juozai!“

Beje, ją ypač domina ir buvusysis šio muziejaus pastato savininkas Pšemeneckis. Pasak Ernestos, dar ir dabar žmonės nukelia į prisiminimus pačias muziejininkes, kurie ypač brangūs kiekvienam prieniškiui.

Ernesta prisipažįsta, jog vis dar bando prisijaukinti informaciją apie Prienų sporto aviaciją. Tačiau laikui bėgant ji tikrai ją prisijaukins, nors labiau domina ne tik pastatai, bet ir juose gyvenę ir dirbę žmonės.

14222168_1092057057516791_6101716235159307750_n

Linkėjimai jaunimui, žmonėms ir sau

Daugelis mano, jog dabartinis jaunimas nesidomi istorija. Muziejininkė tą gali paneigti, nes labai dažnai sutinka jaunų žmonių, kurie ypač domisi krašto praeitimi. O vyresniesiems ji nori priminti, jog kiekvienas laikmetis yra tarsi skirtingas, bet kartu ir tas pats. Prisimindama jaunystę ji sako, jog atėjus tam tikram laiko tarpsniui apie viską galvojama jau kitaip.

Ir dar. Ne kartą esame Ernestą regėję televizorių ekranuose, kur ji pasakoja apie Prienus, tarsi žinių skrynelė, pažindina su šiuo kraštu. Ji sako, jog po kiekvieno reportažo atranda, kur galėtų gauti dar daugiau informacijos, kur galėtų pasitempti. Juk Ernesta – mūsų krašto istorijos guru, tad būtina dar daugiau atkasti, išsiaiškinti, pateikti ir pačiai sužinoti.

Ir pabaigai noriu pasakyti, jog Ernesta Juodsnukytė ne kartą pokalbio metu sakė, jog kasdien reikia mokytis, rinkti medžiagą, ruoštis numatytoms ir nenumatytoms ekskursijoms, nes kiekviena diena, kaip ir istorijoje, atneša neatrastų žinių, kurias taip maga pasidalinti su kiekvienu. Kitais metais jau bus penkiolika metų, kai ji dirba Prienų krašto muziejuje. Tad labai šaunu, kad Ernesta atrado nišą, kurioje vis atranda mūsų kraštui svarbios informacijos, kurios dar apstu. Juk gyvenimas teka, o istorijai nevalia leisti, kad ją nuklotų laiko dulkės. Ją reikia atšviežinti ir palikti ateities kartoms.

Taip pat skaitykite

1 komentaras

  1. Jolita

    Noriu paklausti dėl Bencijono Šakovo. Ar muziejus turi galimybę išsiaiškinti šio žmogaus gimimo datą?