Mūsų krašto tarpukario paveldas. Malūnai (II). Sugrįžimas į Grikapėdį

DSC04576 DSC04582 Grikapedis 1857 redag. MIKAILOS redag.

Viename seniausių ir galingiausių krašto malūne Grikapėdyje nebuvau 55 metus.1960 metais buvau  trečiokas, kartu su klase aplankėme šį malūną. Dar krito vanduo ant turbinos, sukosi malūno girnos, byrėjo į talpas miltai. Tada niekas nepasakojo apie istorinius laikus, apie sudėtingus žmonių likimus. Buvo kalbama apie gražią dabartį ir dar gražesnę ateitį.

Šiomis dienomis į Grikapėdį su jau turimu patyrimu ir žiniomis sugrįžau pilnas jaunatviško polėkio, nerdamas į istorijos gelmes iš naujo. Senas senutėlis malūnas, ne kartą perstatytas, remontuotas, aplūžęs, bet stovintis, kaip mistinis istorijos liudininkas. Apžėlusi užtvankos vieta, dar išliko betoninės jos dalys. Verknės vaga jau kita, bet jautiesi taip pat, kaip ir Pacų rūmų išlikusiuose kambariuose – aplink istorijos šnabždesys. Ko gero, patikėsiu, kad dabartiniams savininkams malūno pastate vaidenasi… Juk būta visko: ir apiplėšimų, ir Didžiojo (1709-1712) maro kvaitulio, ir partizanų žūties 1945 m. vasarą, stengiantis nutraukti elektros tiekimą iš čia, nuo 1930 m. veikusios elektros stoties, Jiezno sovietiniams kolaborantams ir stribams… Daug neigiamos susikaupusios energijos…

1784 metų Vilniaus vyskupo Igno Masalskio atliktos Kauno dekanato parapijų vizitacijos aprašyme skaitome, kad tarp šešių Jiezno krašto vandens malūnų „pirmas ir pats didysis malūnas, prie Verknės upės, šviesiojo dauggalio Kauno seniūno (Mykolo Antano Paco – V. K.); geriausiu atveju galėtų malti 12 akmenų, tačiau dabar mala 3 akmenimis, be to, jam priklauso lentpjūvė, vėlykla ir perlinė kruopinė“ (Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m., V., 2001, p.617). Toliau dar kartą patikslinama, kad prie Grikapėdžio yra „Verknės upė, malūnas ir smūklė ir vienas ūkininkas“ (Ten pat,p.619). Dabar į malūną, susitarus su jo savininku, galima patekti per sodus šalia Prienų-Vilniaus ir Kauno-Alytaus kelių sankryžos Verbyliškėse arba iš Verknės dešiniosios pusės Beniukuose.

Tačiau 1782-1784 metus laikyti šio malūno įkūrimo data būtų labai netikslu. Neabejoju, kad kruopščiai patyrinėję rasime Kauno žemės teismo aktuose duomenų apie malūno veikimą jau XVII amžiuje. Jeigu valstiečiai maldavo grūdus savomis, namų girnomis, tai be malūno negalėjo apsieiti vietiniai didikai: Pacai, Margevičiai, Lingevičiai, Ropeikos, Paplonskiai ir kiti.

Malūnas pergyveno visus savo savininkus grafus Pacus (o gal ir kunigaikščius Holovčinskius?!), Penčkovskius, dar vėliau Kvintas. 1857 m. Jiezno parapijiečių surašyme pažymėta, kad malūną valdo Bernardas Randomanskis, Dominyko sūnus. Piemeniui Bartolomėjui 60 metų, malūno tarnautoja Dorota Pempytė (Status animarum 1857 – Jiezno parapijos archyvas, p.36). Įdomu, kad netoli malūno veikė Juozo Ramanausko smuklė, kurioje taip pat gyveno smuklės savininko žmona Juozapa, keturios mažametės  dukros: Pranutė, Viktorija, Jadvyga ir Ona. Smuklininke dirbo dvidešimtmetė Viktorija (Ten pat).

Po 1861 m. baudžiavos panaikinimo išaugo Grikapėdžio kaimas. Jeigu anksčiau prie malūno gyveno vienas ar du  žemdirbiai, tai 1882 m. jau 18 gyventojų: Mackevičių, Zablackų, Navickų šeimos. Samdiniai – Astrauskai, Bartkai, Tamulynai. Jie išsipirkinėjo iš buvusio dvarininko Leono Kvintos 23 ha žemės.

Pačiame savininkų Kvintų Grikapėdžio malūne samdiniais dirbo: Stanislavas Skučas, Leonas Karvauskas, Jurgis Baranauskas, moteris Joana Rod (pavardės galūnė įraše išblukusi) (1882 m. Jiezno parapijiečių surašymas – Jiezno parapijos archyvas, p.74). Tai, kad būta 4 darbininkų, parodo intensyvią malūno gamybą. Kaip tai atrodė XIX a. pabaigoje technologiškai, lieka tyrinėjimo objektas.

Malūno savininkas Leonas Kvinta nemokėjo ūkininkauti, turėjo daug finansinių problemų, tad 1913 m. sausio 26 d. pardavė malūną Joseliui Markovičiui, Leizerio Markovičiaus tėvui.

Per Pirmąjį pasaulinį karą carinė valdžia beveik iš visos Lietuvos ištrėmė žydus, kaip simpatizuojančius vokiečiams… Buvo ištremtas ir Joselis Markovičius. Malūnas vėl atiteko Kvintoms. Savininkų teisių nepaisę kaizeriniai okupantai perėmė Grikapėdžio malūną, bet jo neprižiūrėjo, beatodairiškai jį eksploatavo, maldami atimtus iš gyventojų grūdus. Grikapėdžio ir kiti malūnai prie Verknės per karą buvo taip nuniokoti, kad kaimo ir miestelio žmonės rankinėmis girnomis malė grūdus ir valgė labai rupią duoną.

Pakrovuose, Pikelionyse ir apylinkėse nuo seno žinoma garsi kelių šakų Mikailų giminė. Joje buvo daug nusipelniusių žmonių – kunigų, inžinierių, mokslininkų, karininkų, o mūsų dienomis net ir valstybininkų.

Vienoje iš tų šakų darbštumu pasižymėjo Jurgis Mikaila, turėjęs 7 sūnus. Pats vyriausias iš septynių Jurgio Mikailos sūnų buvo Juozas, kilęs iš Pakrovų k. ir augęs prie Verknės. „Tėvams leidžiant jaunesnius vaikus į mokslą, vyriausiam Juozukui ne ką teko paragauti mokslo, tik baigti Jiezno pradinę mokyklą, nors vaikas pasižymėjo neeiliniais gabumais. Dirbdamas tėvų pusės valako ūkyje ir nematydamas didelės perspektyvos, 26 metų išėjo užkuriom ir tapo savarankišku ūkininkaičiu. Turėdamas komercinių gabumų pamažu sukaupė šiokį tokį kapitalą, kurį buvo galima investuoti į didesnį ūkį ir neveikiantį malūną. 1919 m. iš Jiezno dvarininkų Kvintų nupirko Grikapėdį, t.y. seną vandens ratu kadaise sukamą malūną ir 22 ha ūkį su nugyventais pastatais. Viską reikėjo skubiai remontuoti: užtvanka pavasario potvynių išardyta, tiltai sugriuvę. Pirmiausia reikėjo pažaboti Verknės vandenį naudingam darbui“ (Dr.Vincas Mikaila. Šis tas iš praeities –„Voruta“, nr.15(393),1999 m. balandžio 17 d., p.6).

1924 m. keturiasdešimtmetis J. Mikaila Grikapėdyje gyveno su žmona 24-ete Marija Ribinskaite, su jais gyveno Zvicevičienė Ieva.Tikriausiai, dėl to, kad Grikapėdyje dar buvo kuriamasi, vaikai buvo palikti pas tėvus Pakrovuose. Malūno darbuose padėjo 20-etė tarnaitė Katrė Vasiliauskienė iš Alšininkų ir 18-tis tarnas Antanas Aleknavičius iš Jiezno (1924 m. Jiezno parapijiečių surašymas –Jiezno parapijos archyvas, įrašas 284). Dar po ketverių metų visa Juozo Mikailo šeima buvo drauge. Malūnas dūzgė be perstojo.

 

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

 

Taip pat skaitykite

2 komentarai

  1. NIJOLĖ

    Labai daug mama mums pasakodavo apie Grikapėdžio malūną . Beveik visos pavardės yra girdėtos ,kas tą malūną valdė ir jame dirbo. Tikrai , labai geras istorinis priminimas ,kaip rašo Audronė.

    Atsakyti

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti