Aplink Jiezno ežerą
Įdomus beveik šešiasdešimties metų senumo valdų aplink Jiezno ežerą planas. Nuo XVI amžiaus 2-ojo dešimtmečio valdos aplink ežerą ir pats ežeras priklausė Jiezną valdžiusiems kunigaikščiams Holovčinskiams, grafams Pacams, porą dešimtmečių – kilmingiesiems Penčkovskiams, Kamenskajai ir kitiems, o nuo 1874 iki 1918 metų – Drija herbo bajorams, kilusiems iš Švenčionių apylinkių, Kvintoms. Nuotraukoje – paskutinysis dvaro savininkas agronomas Stanislovas Kvinta (1891-1948). Jis, jausdamas Lietuvos nepriklausomybės virsmą, 1918-1921 m. išpardavė Jiezno apylinkių valstiečiams savo žemes, pasilikdamas tik dvaro centrą. Kadangi Kvintos žemių valdos liko nedidelės, daugiau simbolinės, tai 1932 m. jam buvo sugrąžintas anksčiau jo valdose buvęs Jiezno ežeras. Jis ir toliau vadinosi Jiezno dvaro ežeru. Jo plotas – 85 ha ir 3225 kvadratiniai metrai (LCVA, f.388, ap.2a, b.1879, p.33).Teise į ežerą ar į galimą kompensaciją dabar Lenkijoje gyvenantis 85 metų Stanislovo sūnus Adomas nepasinaudojo. Paežerio žemė daugiausiai priklausė Jiezno krašto savanoriams arba buvusiems dvaro samdiniams, o taip pat žemę nusipirkusiems jiezniečiams. Vakarinis paežerys priklausė Juozui Urbanavičiui, Vaclovui Urbanavičiui, Ignui Ogilbai. Šiaurinėje ežero pakrantėje pagrindinė žemė priklausė Jiezno dvaro savininkui Stanislovui Kvintai, likusi nuo jo – Rozalijai Vasiliauskienei, o šiaurės rytiniame kampe – savanoriui Jonui Aželskiui ir Ievai Garmuvienei. Rytinėje ežero pakrantėje žemę turėjo Lietuvos savanoriai: Aleksas Pranskevičius, Jonas Adomaitis ir Mykolas Dirvanauskas. Pietinėje ežero pakrantėje žemę valdė Lietuvos savanoris Kazys Stanevičius, Manisė Vanikienė ir Benjaminas Kušelevičius, kuris Jiezne buvo vadinamas Bijominu.
Kvintų malūnas Strazdiškėse
Kvintos, pardavę Grikapėdžio malūną, pradėjo naudotis rytinėje ežero pakrantėje esančiu Strazdiškių malūnu, kuriam energiją teikė užtvenktas Jiezno ežero vanduo. Šio malūno pradžia laikytina dar XX a. pradžia. Dėkojame Jiezno seniūnijos seniūnui Algiui Bartusevičiui, kuris apžiūrėjo buvusio Strazdiškių malūno vietą, ten dar surado jo pastato akmenis ir juos nufotografavo. Šio malūno pastatymo dokumentų paieška dar tęsiasi. Suradus juos, pateiksime papildančią informaciją. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje dėl karštų vasarų, lietaus stygiaus, gerokai nuseko Jiezno ežero vanduo. Tai sunkino malūno darbą. 1937 m. Jiezno dvarininkas kreipėsi į įvairias valdžios instancijas, prašydamas leidimo malūną perkelti į kitą vietą savo dvaro teritorijoje, tačiau palankaus atsakymo negavo. 1939 m. birželio 3 dieną Stanislovas Kvinta dar kartą kreipėsi raštišku prašymu į Lietuvos finansų ministrą, kuriame prašo leisti perkelti malūną iš Strazdiškių kaimo į Jiezno dvaro valdas prie Jiezno miestelio: „Kadangi aš plačiai naudojuosi mano ūkiui mechaniška mano malūno teikiama jėga, pav. piaunu akselį, malkas kurui sau ir darbininkams, pilovinus kloju gyvuliams, taupydamas šiaudus pašarui ir t.t., o Strazdiškių kaime vandens jėgos, trūkstant vandeniui, nėra, dėliai ko neturiu mano ūkiui jokios pagalbos iš mano malūno, todėliai maloniai prašau Jūsų Ekscelenciją neatsisakyti mano prašymą patenkinti, leidžiant perkelti malūną iš Strazdiškių kaimo į mano ūkį Jiezno miestelio kolonijoje“ (Ten pat, p.2 – kalba netaisyta ). Malūnas turėjo būti įrengtas mūriniame ūkiniame pastate, jis turėjo būti dengtas gontais, varomas dyzelinio motoro energija. Turėjo būti dvejos girnos, tinklas ir kruopų mašina. Pagal gan sausus ir formaliai pateiktus duomenis kas mėnesį savo ūkio reikalams turėjo būti sumalama iki pusės tonos grūdų, sunaudojama iki 100 litrų kuro (Ten pat, p.8).
Tarpukario konkurencijos purslai
Stasiui Kvintai gauti leidimą trukdė nuolatiniai Jiezno ir Grikapėdžio malūno savininko Juozo Mikailos skundai valdžios instancijoms. Laiške Pramonės ir Prekybos departamento direktoriui 1937 m. rugpjūčio 19 d. šis rašė: „Jiezne dabar veikia trys ūkiški malūnai. Šie malūnai nė vienas nedirba naftiniu motoru: vienas iš jų varomas vandens jėga, antras elektro motoru, gaudamas elektrą iš pirmo malūno (pirmieji du malūnai priklausė Juozui Mikailai – V. K.), trečias yra varomas malkomis (priklausė Hanai Markovičienei – V. K.). Esamiems malūnams ir dabar jaučiama darbo stoka, malūnininkai norėdami daugiau darbo turėti, mala po 25-30 centų už centnerį. Dabar, t.y. 1937 m. vasarą be jokio leidimo Jiezno miestelyje yra statomas ketvirtas dvarininko Stasio Kvintos naftinis-motorinis ūkiškas malūnas. Kadangi nuo statomo malūno teks nukentėti esamiems malūnams, ne tik esamus malūnus vers beprasmiškai konkurencijai, bet dar varomai naftai į užsienį išmes memažas pinigų sumas.
Čia yra nenormalu, esamą Jiezno apylininkėje ūkinį malūną apdirbam su lietuvišku vandeniu ir dar per mažai, o statomas naftinis malūnas yra ne savo vietoje, kaip beprasmis dalykas. Be to S. Kvinta naudojasi gautu leidimu statyti malūnui ant upelio, kuris bėga iš jo nuosavo ežero 2-3 kilometrus nuo miestelio. Šį leidimą turėdamas dabar stato miestelyje antrą motorinį malūną. Prašau Prekybos ir Pramonės p. Direktorių dėl minėtų priežaščių peržiūrėti jo egzistavimą ir statomam naujam malūnui neleisti veikti – J. Mikaila“ (Ten pat, p. 21-21ap). Suprantama, kad po tokio pranešimo įsikišo ir Jiezno policijos nuovados viršininkas Jurgis Piontka (1941 m. birželio 14 dieną jį su gausia šeima sovietai išvežė į Sibirą, kur jis žuvo – V. K.). Policijos nuovados viršininkas patikros protokole rašė, kad 1937 m. rugpjūčio 24 dieną patikrinime rado: „Jiezno dvaro savininkas Stasys Kvinta savo mūriniame tvarte, kur kadaise senai buvo spirito varykla, įtaisinėja motorinį malūną: stato motorą, ruošia rūsį ir įrenginėja malūnui kitus vidaus įtengimus, kaip grindis, lubas, o šitam malūnui įrengti leidimo neturi. Klausiamas tikina, kad iki baigs įrengimus, tai iki tol išsirūpins ir leidimą. Paminėtam Stasiui Kvintai dirbti paminėtus malūno įrengimo darbus uždraudžiau“ (Ten pat, p.18).
Alytaus apskrities statybos komisija savo 1938 m. sausio 25 d. sprendimu „nerado kliūčių leisti įrengti Stasiui Kvintai Jiezno dvare mūro dviejų aukštų sandėlyje malūną“ (Ten pat, p.15). Jiezno dvarui savininkui buvo nurodyta, kad yra įvairių neatitikimų projekte, kad yra trūkumų, kuriuos reikia skubiai ištaisyti. Jis, būdamas labai užsispyręs, juos per lėtai ir formaliai taisė, bet dokumentuose pastebime ir kitą tendenciją – kaip nors sutrukdyti Stasio Kvintos malūnui veikti. Pavyzdžiui, kažkaip užmirštama S. Kvintai atsiųsti klausimų lapą užpildyti malūno technines charakteristikas (Ten pat, p.10), vis užkliūdavo, kad Kvintos malūne Jiezne bus vienomis girnomis daugiau negu Strazdiškėse. 1939 m. balandžio 18 dieną Prekybos ir Pramonės departamentas tvirtino, kad „pastačius dvi poras girnų Kvintos malūne Jiezne vietoje vienos poros, buvusios Strazdiškėse, susidaręs skirtumas turės mažai įtakos kitų malūnų darbui“ (Ten pat, p.6). Bet faktiniu lietuviškos konkurencijos prioriteto pagrindu paskelbtas sprendimas Stasiui Kvintai buvo nepalankus. 1939 m. birželio 16 dieną, remiantis finansų ministro rezoliucija, Prekybos ir Pramonės departamentas Stasio Kvintos prašymą dėl malūno Jiezne atmetė (Ten pat, p.1), nors praktiškai malūnas jau 3 metus dirbo.
Malūnas-nelegalas okupacijų laiku
Atmetus prašymą, Stasys Kvinta turėjo kelis mėnesius laiko malūną išardyti. Vyko sudėtingi karo artėjimo prie Lietuvos sienų procesai. Kvintos žmonos Zofijos ir sūnaus Adomo išvykimas į Lenkiją rodė, kad ieškoma galimybės išvykti į Lenkiją. 1939 m. rugsėjį buvo realizuotas nacių ir sovietų sudaryto Molotovo-Ribentropo pakto pirmasis punktas – Lenkijos okupacija, kuri grąžino išvykusius atgal ir sulaikė Kvintų šeimą Lietuvoje. Malūnas dar veikė iki kito pražūtingo pakto punkto realizavimo – Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 dieną. Po to įvykusi sovietinė nacionalizacija iš Kvintų šeimos atėmė viską, jie buvo priversti slapstytis. Nacių okupacijos metais malūnas tikrai neveikė, jis nebuvo pažymėtas jokiuose sąrašuose. Jo veikimas būtų buvęs ir nuostolingas, nes būtų tekę vykdyti gausias miltų prievoles.
Nacių okupacijos metais dvare gyveno Stasio motina Jadvyga ir seserys Jadvyga ir Janina, retkarčiais pasirodydavo ir pats Stasys. Pirmaisiais pokario mėnesiais šeima slapstėsi Vilniuje, vėliau pasitraukė į Lenkiją.
Buvusio malūno pastatas, Strazdiškių senbuvio Jono Pranskevičiaus teigimu, pokario metais buvo parduotas Lingėniškyje gyvenusems Bertlingams, o visus Kvintų dvaro likučius sunaikino kolchozų era.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
