• Skelbimas Prienu krasto svente A1   2022

Motiejus Mikitinyčius – krašto žemių valdyme

„Gimę šliaužioti, skraidyti negali“ (Maksimas Gorkis)

image001-2 SČIASTNAS

Primenu, kad šiame straipsnyje kalbame apie gerus Motiejaus Mikitinyčiaus ir jo Gulbės herbo kunigaikščių Holovčinskių darbus mūsų krašte. Tai kalba ir apie atsakomybę bei pagarbą didžioms asmenybėms, giluminei istorijai, o ne pigiam, netgi lėkštam įvaizdžiui. Istorijos versmės visuomet po įvairiausių slogių metų prasiveržia ir sugriauna nykumo, primityvumo užtvaras

Motiejaus Mikitinyčiaus politinis svoris LDK diduomenėje

Politinį svorį LDK pirmiausiai lėmė tai, kiek bajoras-žemvaldys ruošė kovinius raitelius su karo ginklais, šarvuote valdovo remiamiems karo žygiams, kaip juos išlaikydavo ir paremdavo pinigais. 1528 m. LDK kariuomenės surašyme Motiejus skyrė su visu išlaikymu bei ginkluote 79 raitelius ir šiek tiek nusileido tik didikams Albrechtui Goštautui: ,,Konstantinui Ostrogiškiui, Jonui Zaberezinskiui, Jurijui Sluckiui ir Radviloms (Перапіс войска Вялікага княства Літоўскага 1528 года. Метрыка Вялікага княства Літоўскага. Кн. 523. Кн. Публічных спраў 1 / Падрыхт. А. І. Груша, М. Ф. Спірыдонаў, М. А. Вайтовіч; НАН Беларусі, Ін-т гісторыі. – Мінск: Бел. навука, 2003. – 444 с, с. 50, 54.( Ištikimybė LDK gynimui pasižymėjo visa Motiejaus ir Holovčinskių giminė. Motiejaus  sūnus Jaroslavas (1520–1567), karališko dvaro maršalka 1549 m., Liachovicų vietininkas, Lietuvos ponų Tarybos narys, 1565–1567 m. – Kauno seniūnas, Jiezno, Balbieriškio, Vodvos, Holovčino ir kitų privačių dvarų valdytojas, Lenkijos karaliui, LDK didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui pristatė 100 raitelių su visa amunicija ir išlaikymu bei 50 pėsčiųjų karių (Urzędnicy Wielkiego księstwa litewskiego. Wojewodstwo trockie XIV–XVIII wiek, Warszawa. 2009, p. 433).

Mūsų krašto žemių valdovas LDK kunigaikščio, vėliau ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio ir kunigaikštienės-karalienės pavedimu atliko valdovo vietininko pareigybę Birštone, Anykščiuose, Kniažycuose, Teterine ir Mogiliove (trys paskutinės tuometinės LDK, dabartinės baltarusių žemės Mogiliovo srities Šklovo rajone) (Lietuvos Metrika Knyga 25 (1387–1546), V., 1998, p.175–177, p.181–182). Atliekamos pareigybės buvo pratęstos arba perduotos už gerą tarnybą privačiai ir Lenkijos karaliaus, LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sprendimais. Krašto didžiūnas valdė amžinojo paveldėjimo teise savo privačius dvarus: Jiezną, Peršekės, Balbieriškio, Pavilnės dvarus, Vodvos dvarą Mogiliovo apylinkėse.

Motiejaus Mikitinyčiaus veikla Jiezno krašte

Prieš 500 metų, 1521 metais Jiezno kraštą būtų galima įsivaizduoti taip: Jieznas, kaip piliakalnis, apaugęs medžiais ir krūmynais. Aukščiausioje piliakalnio vietoje, nuo dabartinio Jiezno dvaro savininko Kęstučio Derliūno valdos iki nugriauto Jiezno valsčiaus rūmų vietos, ėjo dvaro pastatai. Kokie jie buvo – mediniai ar mūriniai – Lietuvos Metrika nepasako. Bet,  neabejotinai, mūriniai. Kodėl? Ne, Jiezno negalėjo užpulti Krymo totoriai, bet Motiejus  Mikitinyčius kovojo su kaimyniniais žemvaldžiais. Žemių ribos nebuvo tinkamai nustatytos, tad plėšikavimas, svetimų baudžiauninkų grobimas buvo tapę norma. Visą XVI amžių vyko susirėmimai su Stakliškių valdovais, taip pat su Jurlovais ir Oginskiais, kurie valdė Kašonis. Net XVIII amžiuje didikai griovė vieni kitų pastatus, vieni kitus apiplėšdavo. 1524 m. įraše Lietuvos Metrikoje rašoma, kad žemvaldė Jurgienė skundė Žygimantui Senajam Motiejų Mikitinyčių, kad šio pavaldinys Nečajus pagrobė Jurgienės baudžiauninką ir jį laiko Jiezno dvare. Žinoma, Jiezno valdovas tą baudžiauninką sugrąžino (Rusijos Istorinė biblioteka, T.27. Lietuvos Metrika. T.1. Užrašymų knyga. Peterburgas. 1910. p.61 (rusų kalba)). Vykstant tarpusavio didikų kovoms rūmai turėjo būti įtvirtinti, nepadegami. 1976 m., rengiantis statyti dabartinį Jiezno seniūnijos pastatą, buvo atkastas gotikinis rūsių-sandėlių raudonomis plytomis kompleksas. Tai rodo buvus Holovčinskių rūmus. Kad Motiejaus Mikitinyčiaus, o vėliau ir kitų Holovčinskių, rūmai buvo patys pirmieji rūmai Jiezne, tik 1633 m. juos įsigiję Pacai perstatė. Tai liečia ir Jiezno tvenkinius. Holovčinskiai turėjo labai gražius tvenkinius Jiezno dvaro palivarke Purvininkuose, tad, ar jie negalėjo jų įrengti ir Jiezne? Reikalingi archeologiniai kasinėjimai, tik jie viską atskleis. Tenka tik apgailestauti, kad nemokšiškai, be pilietinės atsakomybės ir įsigilinimo, naikinamos Jiezno istorinės erdvės.

Aplink balos, pelkės, brūzgynai. Tik vienas kaimas su derlingesnėmis, sausomis žemėmis, tai Sobuva. Istorinis XVI amžiaus pirmųjų dešimtmečių terminas Jiezno krašto istorijai: Jiezno dvaras su Šventininkų valsčiaus  žmonėmis. Kol Motiejaus Mikitinyčiaus vadovavimo pastangomis buvo iškirsti ir išdeginti krūmynai, nusausintos pievos, pastatyti tiltai ir tilteliai  per upes ir upelius, nutiesti keliai ir keliukai, įrengti pirmieji malūnai prie Lapainios ir Verknės, buvo remiamasi laisvaisiais žmonėmis ir baudžiauninkais iš Šventininkų valsčiaus (dabartinė Kruonio seniūnija, Kruonio, Kalvių, Vilūnų seniūnaitijos) kaimų: Šventininkų, Purvininkų, Rokiškių, Sevelionių, Kazokų, Paukštiškių, Plytnikų, Plaskūnų, Būdos, Domeikiemio kaimai. Jiezno dvaras buvo savotiška žemės ūkio turtų saugykla ir ji turėjo būti labai  įtvirtinta.

Žiemą Motiejus Mikitinyčius gyveno Vilniuje, kitu metų laiku pakeliaudavo po kitus savo dvarus. Bet labiausiai laikėsi Birštone. Šalia esantis Birštonas ir Jieznas, o ir Balbieriškis,  didžiūnui buvo tarsi viena valda, esanti nuo LDK institucijų Vilniuje ir žemės nuosavybės santykius reguliavusio Kauno žemės teismo,

Motiejus Mikitinyčius Birštono krašte

Jau 2004 metais Birštono savivaldybės mero Antano Serafino Zinkevičiaus ir vicemero Juozo Aleksandravičiaus pastangomis habilituotos mokslų daktarės studijoje „Karališko Birštono praeitis“ Raimonda Ragauskienė yra pažymėjusi ypatingą Motiejaus Mikitinyčiaus vaidmenį krašte. Birštone LDK didžiūnas valdė 32  metus. Jis vykdė LDK didžiojo kunigaikščio administravimo funkcijas, sustiprino Birštono dvarą, sutvarkė ir užtikrino Birštono girios valdymą. Iki 1512 m. pas jį į Birštono pilį dažnai atvykdavo buvusi karalienė Elena, o 1514 m. po pergalingo žygio prie Oršos lankėsi pats karalius Žygimantas Senasis (Raimonda Ragauskienė. Karališko Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a. V. 2004, p.40-45). Jam valdant 1518 m. pirmąkart paminėtas Birštono miestelis (Ten pat, p.57).

Mielieji, valdžią  prisiekusieji. Nauji Metai – nauji lapai. Baltarusijos istorikai labai juoktųsi iš mūsų, kad Motiejaus Mikitinyčiaus ir visos Holovčinskių giminės pašalinimu iš Jiezno istorijos įprasminimo, mes savo istoriją atiduodam jiems. Kunigaikščiai Holovčinskiai kraštą valdė 1507–1633 m., grafai Pacai – 1633–1807 m. Apie Holovčinskių nuopelnus, įkuriant Jiezno miestelį, suskirstant kraštą kaimais, įvykdant valakų reformą ir atliekant girių reviziją, dar rašysime. Baltarusija gerbia Holovčinskių giminę, valdžiusią tuometinei LDK priklausiusius dvarus, atlikusius administracines funkcijas net Minsko pilyje. O ką darome mes? Pacų istorinis kelio įprasminimas negali būti be Holovčinskių giminės istorinių  nuopelnų įprasminimo. Tai nuoširdžiai sakau Jums, kaip vienas iš šio projekto idėjos autorių (http://www.historiaozywadzis.powiat.suwalski.pl/?page_id=37 /. http://kvitrina.lt/istorinis-pacu-kelias-ii-jieznas-barokinis-pacu-perlas/ http://kvitrina.lt/istorinis-pacu-kelias-iv-nelaimingos-meiles-trikampis-liudviko-mykolo-paco-gyvenime/ (5 straipsnių ciklas kvitrina.com)                                          

Jeigu prie įvažiavimo į Jiezną šalia Pacų Dvilypės Lelijos nebus kunigaikščių Holovčinskių Gulbės herbo, reiškia, mes esame nemokšos, ne profesionalai, o tik pilko įvaizdžio imitatoriai. o gal ir toliau voliojomės bolševizmo dulkėse….

Bus daugiau

Vytautas Kuzmickas, istorikas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti