Moteris iš Jiezno, jaučianti gyvenimo trapumą, randanti stiprybę šeimoje ir svajojanti apie gyvenimą sodyboje

IMG_9291

Vidmantas Venclovas

Vykstant iš Vilniaus į Marijampolę yra kelio rodyklė, kuri nukreipia keliautojus į Jiezną. Miestą, įsikūrusį ant gražaus ežero kranto, o jo istorija susieta su kunigaikščiais Holovčinskiais, o vėliau praturtinta Pacų giminės.

Bet šiandien mano istorija ne apie kunigaikščius, bet labai stiprią, o kartu ir trapią moterį, kuri, nepaisydama gyvenimo peripetijų, įgyvendina savo vaikystės svajones. 

Jiezne šią moterį, mano įsivaizdavimu, žino kiekvienas gyventojas. 

Tai kavinaitės „Pas močiutę“ savininkė Laima Beliūnienė, su kuria susipažinau tik šiemet ir ne Jiezne, o Prienuose, vieno renginio metu, kuriam maistą ruošė Laimos įmonė. 

Užsimezgė pokalbis, kuris buvo pratęstas jau Jiezne, kavinaitėje, kurioje šeimininkavo Laimos dukra Rugilė. O mes su Laima pasinėrėme į jos gyvenimo subtilybes, kurios nebuvo tik rožėmis klotos.

Portalo kvitrina.com skaitytojams siūlau savo pasakojimą apie moterį iš Jiezno, jaučiančią gyvenimo trapumą, randančią stiprybę šeimoje ir svajojančią apie gyvenimą sodyboje šalia netoliese tekančio Nemuno. 

Laimutė, pardavėjos ir vairuotojo vienturtė dukra, baigė Jiezno vidurinę mokyklą, kurioje kartu mokėsi ir būsimasis vyras Kęstas. Ir, kaip dažnai nutinka, jaunimas išvažiavo iš Jiezno. Jų nauja stotelė buvo Alytus, bet neilgam. Kęstas, kuris remontavo automobilius, vis svajojo apie alaus barą. Ir proga atsirado, nes Laimos tėvai įsigijo dalį pastato Vytauto gatvėje. Tai buvo 1999–2000 metai. Savo jėgomis sutvarkę patalpas pradėjo veiklą, kuri sekėsi neblogai. Bet alaus mėgėjų bumas pradėjo mažėti ir teko ieškoti kitų sprendimų. Ir vėl Laimos tėvai įsigijo šalia esančias patalpas ir taip atsirado salė. Galima buvo priimti daugiau žmonių. 

Pasak Laimos, buvo sudėtingas laikotarpis. Neseniai buvo gimusi Rugilė, bet reikėjo dirbti ir vežimėlis su dukryte buvo kartu kavinėje. Deja, veiklos sūkuryje buvo padaryta ir klaidų, kurių taisymas pareikalavo didelių pastangų, ir Laimos organizmas neišlaikė. Prieš 12 metų stipri moteris susirgo reta liga, bet pasiduoti neketino. Kai buvo labai sunku, į pagalbą atėjo giminė, o paaugusi Rugilė viską tempė ant savo gležnų pečių.

Mes esame lyg itališka šeima. Susipykstame, bet po minutės jau galime glėbesčiuotis. O jei atsitinka nelaimė, visi skubame į pagalbą“, – pasakojo Laima. 

Bėgo laikas ir klientai pasiūlydavo naujų idėjų. Viena grįžusi iš užsienio šeima panoro surengti didelę šventę, bet esamos patalpos negalėjo patenkinti jų lūkesčių. Jų žodžiai „Tai statykit didesnę salę“ buvo išgirsti ir pastatas buvo praplėstas. Sprendimas pasiteisino ir dabar kavinaitė, kuriai buvo suteiktas vardas „Pas močiutę“, gali patenkinti daugumos klientų norus. 

Mūsų klientai nuolatiniai ir kiekvienas turi savo pageidavimų, todėl stengiamės patenkinti jų norus. Vienas mėgsta tirštesnę sriubą, kitas nevalgo burokėlių, trečias mėgsta pupeles. Ir stengiesi jų nenuvilti“, – teigė pašnekovė. 

Anot Laimos, visada smagu, kai priimant sprendimus atsiranda žmonių, kurių patarimai ilgainiui leisdavo sutaupyti lėšų. Toks buvo ir Vytautas Silevičius, kuris siūlydavo kokybiškus „Doletos“ langus, kurie iki šiol tarnauja. Jis sakydavo: „Imk, o atsiskaityti galėsi neskubėdama“. 

Dar mokykloje žinojau, jog mano vyras bus nagingas ir tikriausiai ūkininkas, o aš turėsiu savo mėlynos ir rausvos spalvų kambarius. Juose vyks susitikimai ir pokalbiai. Bet gyvenimas surėdė kitaip. Vyras tikrai nagingas, bet ne ūkininkas. Ir kai paveldėjau sodybą, šalia kurios netoliese teka Nemunas, svajotos spalvos grįžo, o kartu ir naujos viltys ateičiai. Ateis laikas, viską paliksiu vaikams, o pati gyvensiu gamtoje ir, manau, leisiu miestelėnams keletą savaičių pasinerti į senovinį gyvenimą kaime. Patiems tvarkytis, gaminti maistą, pajusti gyvenimo kaime privalumus ir pabėgti nuo miestų šurmulio. Bet prieš tai Rugilė turi pamatyti gyvenimą kitose šalyse. Jos tikslas – Olandija“, – apie savo svajones pasakojo moteris, kuri save vadina paprasta, atvira, bet tiesmukiška.

Pašnekovės teigimu, sprendimus priima greitai, be jokių žvilgtelėjimų per petį: „Jaučiausi nutolusi nuo dukros, tad nusprendžiau, kad geriausias būdas pabūti kartu – kelionės. Taip buvo surengtos išvykos į Izraelį, Italiją. Būtent kelionės į Romą metu pavyko pamatyti popiežių ir sužinoti apie jo atvykimą į Lietuvą“.  

Laima įsitikinusi, jog ateina laikas permainoms ir būtina judėti į priekį. Tokiu žingsniu galima pavadinti atėjimą į Prienus. Rajono centre netrukus bus atidarytas „Šeimos restoranas“, kuriame šeimininkaus sūnus Simonas ir jo draugė Dainora. Meniu kuria vienas iš garsiausių Lietuvos šefų Jevgenijus Volkovas. Restoranas įsikūrė Prienų KLC pastate.

Geri darbai daromi tyliai ir be jokios reklamos. Štai, Laima su šeima priėmė gyventi ukrainietes. Dvi iš jų įdarbino savo įmonėje. Gyvenimas eina savo vaga, o mes visi einame savo keliais. Ir atrodo, kad vieni kitus pažįstame, bet taip tik atrodo. Kiekvienas esame asmenybės ir kuriame savo gyvenimo istoriją. 

Laima kuria savo, o kartu ir vaikų bei visos „itališkos“ giminės.

Mes dirbame žmonėms ir dėl žmonių. Pasitikiu jais ir niekada neimu avanso užsakymams. Reikalui esant padedu kaimynui. Turiu savo principus ir grindžiu jais savo gyvenimą. Myliu šunis, bet nemėgstu kapstytis sode, nekenčiu, kai skriaudžiamos moterys“, – apie save pasakojo Laima. 

Kol mes kalbėjomės, keletą kartų nuėjo pagelbėti įvairiais klausimais ukrainietėms, kurios tvarkė kažkokius popierius. Atrodė, jog viskas vyksta savaime, be jokios įtampos. Atvirumas buvo beribis, bet nemanau, jog galiu dalintis su skaitytojais visomis Laimos asmeninio gyvenimo istorijomis. 

Visą gyvenimą tikėjau savimi ir savo šeima ir, manau, tai bus ateityje. Jei daug dirbi, pavyksta įveikti visus sunkumus ir toliau siekti savo gyvenimo tikslo“, – tarė Laima. 

Pietų metas. Prie kavinaitės atvyksta vienas po kito automobiliai. „Doletos“ ir kitų įmonių darbuotojai atvyksta papietauti. O šeštadienį laukia užsakymai…  

Taip pat skaitykite