Po vasaros atostogų į mokyklas sugrįžtantys mokiniai, pirmasis skambutis pirmokėliams, daug džiaugsmo, kalbų ir naujų mokslo metų pradžia – visa tai Rugsėjo 1-oji. Ši Mokslo ir žinių šventė įteisinta įstatymu. Būtent Rugsėjo 1-ąją uždrausta pardavinėti alkoholį. Rugsėjo 1-oji – šventė, kurioje dalyvauja dauguma bei įvairaus amžiaus Lietuvos žmonių.
Deja, biurokratų dėka jau antrus metus iš eilės Rugsėjo 1-oji virsta arba rugsėjo 3-iąja, arba rugsėjo 2-ąja. Dėl šio akibrokšto sulaužyta daug iečių, o ypač stengėsi tie, kurie įžvelgė mokytojų diskriminaciją tame, jog jie Mokslo ir žinių dieną atšvęs mokyklose šeštadienį arba sekmadienį. Mat tai daryti negalima, nes mokytojui, kuris įžengė į mokyklą poilsio dieną, reikia mokėti daugiau. Na kodėl mes paprastą dalyką stengiamės paversti sudėtingu? Rugsėjo 1-oji yra rugsėjo pirmoji, kaip ir sausio 1-oji yra sausio 1-oji, o ne sausio 2-oji. Naujųjų metų atėjimas švenčiamas būtent sausio 1 d., tai kodėl Rugsėjo 1-ąją reikia švęsti rugsėjo 2-ąją ar 3-iąją? Kodėl nenorime mokslo metų pradžios švęsti būtent rugsėjo 1 d.? Pakeiskime žaidimo taisykles, pavyzdžiui: mokslo metų pradžią švęsti pirmąjį rugsėjo pirmadienį, ir tada visi bus patenkinti, nes turės ilgesnes atostogas.
Suprantu tuos, kurie kviečia skambinti varpais ir gelbėti stipriai sergančią mūsų švietimo sistemą nuo žmonių, kurie nori ugdymą paversti verslu, o mokytojus – tiesiog amatininkais.
Bet užteks apie nesusipratimus, nes tikiu, kad dauguma mokytojų į mokyklą atėjo ugdyti mūsų vaikus, mokyti gyvenimiškos patirties ir perteikti žinias.
Vyriausybės vadovas pripažino, jog situacija švietimo sistemoje sudėtinga, todėl bus keičiama mokinių krepšelio naudojimo metodika, o ir lėšos nebus mažinamos, nežiūrint į tai, jog mažėja mokinių skaičius. Neabejotinai, švietimui reikia didesnio finansavimo, bet ar jis viską išspręs? Būtinas bendruomenių pabudimas, ypač kaimo vietovėse. Būtinas naujas bendruomeninis persitvarkymo sąjūdis, kuris žinotų, ko nori, ir kartu su savivaldos atstovais kurtų savo gerąją aplinką ir gyvenimo gerovę. Deja, šiandien ne tik valdžios nepamatuoti sprendimai, bet ir kaimo bendruomenės griauna švietimo pamatus – pradinukus iš kaimų varo į miestelius ir miestus, nes mano, jog tokiu būdu rūpinasi savo atžalomis, o iš tiesų, perkeldami savo rūpesčius ant kitų galvų, dažniausiai praranda bendravimo su savo vaikais įgūdžius. Teisūs tie pedagogai, kurie supranta, jog nebeįmanoma kokybiškai dirbti su 24 pradinukais ar su 30 kitų klasių mokinių. Jei klasėje 24 mokiniai, tai per pamoką kiekvienas gali tikėtis tik iki 2 minučių betarpiško bendravimo su mokytoju. Ar to pakanka? Vaikų gyvenimo pamatus dažniausiai kloja būtent mokykla, o ne tėvai, kuriems tenka rūpintis šeimos finansine gerove.
Pagal dabartinį švietimo sistemos finansavimą mokyklų administracijos ir mokytojai virsta biržų makleriais, kurie gaudo krepšelio vienetą, nes būtent krepšelio dydis garantuoja stabilumą, o vaikas tampa lyg priedu prie pinigų kapšo.
Jonas Kavaliauskas
