„Nebuvo ir nėra daugiau tokių žmonių, kurie tiek būtų padėję rajono neįgaliesiems“, pasakoja Prienų rajono Neįgaliųjų draugijos vadovė Julija Juodsnukienė. Ji prisimena, jog maždaug prieš dešimtį metų, tapusi draugijos pirmininke, pagalbos kreipėsi į tuometinį rajono atstovą Seime Juozą Palionį. Tada užsimezgusi draugystė tęsėsi iki pat staigios šio puikaus kraštiečio mirties. J. Palionis niekada nepamiršo savo pažado padėti – rajono neįgalieji, prašiusieji paramos, kaskart gaudavo jiems reikalingos kompensacinės technikos, o keturiose seniūnijose – Stakliškėse, Šilavote, Veiveriuose ir Balbieriškyje – jo rūpesčiu buvo pastatytos skalbyklės, žymiai palengvinusios šių vietovių žmonių buitį. Dažnas svečias J. Palionis ir jo žmona Julija būdavo neįgaliųjų šventėse, kituose renginiuose, visuomet išklausydavo jam problemas išsakančius žmones ir stengdavosi kaip galėdamas jiems padėti. Su geradario mirtimi jo kilni misija nenutrūko – J. Juodsnukienė džiaugiasi, jog pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su J. Palionio labdaros ir paramos fondu, o šio iškilaus žmogaus pradėtus darbus ėmėsi tęsti jo žmona ir vaikai.
Gerų darbų niekada neskaičiavo
Kažkada, paklaustas, kiek rajono žmonių sulaukė jo pagalbos, J. Palionis nepuolė vardinti skaičių, jis tegalėjo pasakyti, kad jų yra daug ir dar daugiau yra laukiančiųjų. „Iš tiesų, Tėtis buvo toks žmogus, jis niekada neskaičiavo savo gerų darbų, jam tai tiesiog nebuvo svarbu, juk ne dėl garbės viskas buvo daroma“, prisimena vienas labdaros ir paramos fondo kūrėjų J. Paliono sūnus Andrius. Savo gerų darbų misiją, pasakoja jis, J. Palionis pradėjo vos tapęs Seimo nariu, nors iš tiesų jau ir iki tol jis stengėsi kuo galėdamas padėti kraštiečiams, gimtinės kaimynams. Darbas Seime, mano Andrius, leido geriau pažinti žmones, jų poreikius, užmegzti ryšius su Neįgaliųjų draugija, jos skyriais, susitikti su kaimų bendruomenėmis, aktyviais visuomenininkais. Apsilankyta daugelyje rajono vietovių, kaimų, sodybų, pasikalbėta su vargą patiriančiais žmonėmis, kurie nevengė išsakyti rūpestingam Seimo nariui savo bėdų ir lūkesčių. Tikriausiai tuomet, mano Andrius, ir kilo idėja, jog žmonėms galima padėti ne tik rengiant jų gyvenimą gerinančius įstatymus, bet ir ateinant į kiekvieno bėdos ištiktojo namus, kiekvienam pasiūlant tai, ko jam tuo metu labiausiai reikia. Ir nebuvo tai kokiais nors ypatingais tikslais apipinta veikla – tiesiog troškimas, turint galimybes, padėti jį pažįstantiems ir atstovavimą Seime jam patikėjusiems kraštiečiams. Nebuvo tai ir vieno žmogaus darbas, į labdaringą veiklą įsijungė visa šeima, tačiau labiausiai matomas buvo jai atstovavęs Seimo narys J. Palionis.
Veikla nenutrūko
Mirtis neturi būti visko pabaiga. Andrius pasakoja, jog norėdami pratęsti Tėvelio veiklą ir išpildyti jo svajones, šeimos nariai nutarė įkurti labdaros ir paramos fondą, kurio įstatus J. Palionis jau buvo parengęs prieš savo netikėtą mirtį. Šeimos biudžetas visada buvo bendras, visi vienodai pasidaliję įsipareigojimus bankams, kartu dalinasi uždirbtus pinigus, kartu sprendžia, kam ir kokią pagalbą reikia suteikti. Anksčiau Tėvelis sužinodavo, kam ko reikia, grįžęs iš Prienų ar Birštono krašto, iš televizijos laidų, labdaros renginių, belikdavo tik suruošti sekančiai jo išvykai reikalingą buities techniką, neįgaliesiems skirtus reikmenis ir kita. Dabar visa tai tenka daryti be jo, tačiau visuomet ir visur Palionių šeimos atstovai pasitinkami su nuoširdžiu dėkingumu ir pagarba, kurią pelnė šviesi ir ryški J. Palionio asmenybė. Andrius pasakoja, jog nebuvo sunku pradėti veiklą, nes išliko visi Tėvelio kontaktai, beliko tik atnaujinti ryšius, pasirašyti sutartis ir tęsti taip ir nenutrūkusius darbus. Jis pasakoja, jog Vokietijoje ir Danijoje susirado labdaros organizacijų, pasiruošusių teikti paramą, susitarė su Carito organizacija dėl siuntų parvežimo į Lietuvą. Žmonės kreipiasi į fondą asmeniškai, be to, daug informacijos suteikia ir J. Palionio bendrapartiečiai. Internete taip pat jau yra fondo puslapis, kuriame yra visa susisiekimui reikalinga informacija, bus skelbiama apie nuveiktus svarbesnius darbus.
Fondas – tai šeima
J. Palionio labdaros ir paramos – tai Julija, Andrius, Edita, Deividas, Kristina, Monika ir Emilija. Visi šeimos nariai, nuo vyriausiųjų iki mažiausiųjų, įsijungė į veiklą, tai jiems yra paprastas ir natūralus dalykas, ir visada taip buvo. Visi kartu išgyvena netekties skausmą, visi kartu tęsia Tėčio pradėtą misiją. Ateičiai veiklos kryptys numatomos plačios – neįgalieji, bendruomenės, mokyklos, kultūros centrai ir t. t. Fondas rems ne tik bėdos ištiktus žmones, bet padės ir įvairioms įstaigoms, organizacijoms, stokojančioms veiklai reikalingų priemonių. Kol kas dar tiriamos galimybės, bet vertingų patarimų duoda draugai, įsteigę fondus, domimasi galimybėmis bendrauti ir bendradarbiauti su kitomis labdaros organizacijomis. Labai padeda išvykos į įvairius renginius, susitikimai juose su bendruomenių atstovais, seniūnijų ir kultūros darbuotojais. Štai Stakliškių KLC direktorė Asta Keblikienė prisimena, kaip į svečius atvykę Julija ir Andrius Palioniai pastebėjo, jog ką tik renovuotose centro patalpose labai trūksta baldų. Neilgai trukus Andrius pats atvežė ir savo rankomis sumontavo virtuvės baldų komplektą, o dabar jau imasi lauko scenos kūrimo darbų. Tai labai reikalinga tiek kultūros darbuotojams, tiek mokyklai, kurios stadione ją ruošiamasi pastatyti, tiek visos seniūnijos gyventojams, kurie susirenka į Stakliškėse rengiamas šventes, sporto varžybas. Todėl labai džiugu, kad J. Palionio veiklą tęsiantys jo artimieji nepamiršo stakliškiečių ir ruošiasi jiems įteikti tokią puikią dovaną.
Retai kam pasiekiama prabanga
Fondo veikla, pasakoja Andrius, šiuo metu užima gana didelę jo gyvenimo dalį, tenka atlaikyti ir viešumo naštą. Iki šiol buvo pasiskirstyta pareigomis – sūnus Andrius verslininkas, uždirbantis pinigus, tėtis Juozas politikas, užsiimantis labdaringa veikla. Dabar labai sunku. Šiek tiek kausto vieši pasirodymai, labai nelengva pasakyti kalbą nepažįstamiems žmonėms, o ypač sunku, kai minimas Tėvelis – su jo netektimi dar nepavyko susitaikyti, vis dar labai skaudu… Tačiau visiems kartu lengviau ir darbe, ir netekties naštą atlaikyti. Julija Palionienė džiaugiasi vaikų ir jų išrinktųjų vienybe, susitelkimu bendrai veiklai, o ypač tuo, kad jiems toks brangus Tėvelio atminimas, kurį jie stengiasi papuošti gerais darbais. Buvo labai sunku, nelengva ir dabar, o ypač prisimenant paskutiniuosius J. Palionio gyvenimo metus, jo svajones ir planus ateičiai, nelengvus jam tekusius išbandymus. Ir tuomet, ir dabar padėjo atsilaikyti nuoširdi šeimos narių tarpusavio meilė, pagarba vienas kitam ir pasitikėjimas. Labdaros misija jau seniai tapo šeimos gyvenimo dalimi, sako Julija, kitaip gyventi jie negalintys ir nenorintys. Žinoma, galima būtų pasinerti į prabangą, keliones, pramogas, bet visa tai nieko neverta, palyginus su širdį užliejančia šiluma, kuomet pavyksta padėti ligoniui, likimo nuskriaustajam, bėdos ištiktam žmogui. Dalintis, dovanoti kažką kitiems, nereikalaujant nieko mainais – didžiausia prabanga, kokią ne kiekvienas gali sau leisti, nes tam reikia turėti gerumo kupinas sielas, pasiruošusias priimti į save kitų skausmą ir rūpesčius.
