•  

     

     

     

Mirtį nešančių automatų pliūpsniai neturi pasikartoti

IMGP0808

Vilija Čiapaitė

Ketvirtadienį, rugpjūčio 26 dieną, Prienuose buvo minimos 80-osios vietos žydų sušaudymo metinės. Prienų centre nuo Laisvės aikštės žmonės žygiavo norėdami „Atminties kelio 1941–2021“ eisena pagerbti tuos, kurie ėjo į ten, kur jų laukė beprasmė mirtis, kuriuos buvo bandoma visiškai sunaikinti, kurie, kaip ir mes, mylėjo, mokėsi, meldėsi, džiaugėsi gyvenimu. Tačiau taip ir norisi pasakyti, jog žydai buvo ir Lietuvos piliečiai, kurie įnešė daug pokyčių į šalies gyvenimą, į kiekvieno namus.

IMGP08861

Pasisakyme Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomasis direktorius R. Račinskas teigė: „Mes tikimės, kad šių prasmingų ir jautrių paminėjimų organizavimui bus sutelktos visų geros valios žmonių pastangos, kurių pagrindinis tikslas – siekti natūralaus visuotinio supratimo, kad Holokaustas buvo didelė ne tik žydų, bet ir visų mūsų tragedija, kurios metu Lietuva neteko fenomenalaus intelektualinio, kultūrinio, politinio ir ekonominio potencialo“.

Susirinkusiems praeities įvykius priminė Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, o žydiškos giesmės, kurias atliko Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centro vadovė Neringa Garmuvienė, ne vienam suvirpino širdies kampeliuose tūnančias jautrumo stygas.

Kai eisena patraukė keliu, kuriuo ėjo žydų tautybės žmonės pasitikti mirties, atrodė, jog išgyvename tuos pačius potyrius, tačiau aplink virė gyvenimas. Kaip ir anksčiau, Prienų gyventojai pro langus žvilgčiojo į eiseną lyg klausdami „Kur jie eina?“ Tačiau tai buvo pagerbimo eisena, kuria taip buvo atiduota pagarba tiems, kurie žengė į ten, kur laukė nežinia…

Taigi prieš 80 metų šalia kareivinių esančiame pušynėlyje buvo nužudyta 1078 žmonės. Žudynes vykdė Hamano ((vok. Rollkommando Hamann)) skrajojantis būrys – I-jo bataliono 3-čioji kuopa, pasmerktuosius saugojo ir konvojavo vietos policija ir baltaraiščiai.

Automatų šūvių pliūpsniai, nustelbę tylą, privertė ne vieną krūpčioti. Juk kiekvienas žinojo, kad tie, kurie buvo kaimynai, pažįstami, niekada nesugrįš, niekada nepakalbins. Baimė ir nežinia sukaustė ne vieną Prienų gyventoją, tačiau atmintis gyva! Buvo ir tokių, kurie išsaugojo atminimą, kurie ištiesė pagalbos ranką, gelbėdami vaikus, suaugusius nuo žiauraus susidorojimo. Jie, žinodami pasekmes, visgi tikėjo, kad žmogiškumas ir meilė žmogui – aukščiau gąsdinimų ir netgi mirties.

Mes nežinome, ką jautė eidami pasitikti mirties, mes nežinome, ką jautė tie, kurie žiūrėjo į eiseną, einančią Prienų gatvėmis. Bet dabar mes drąsiai žengiame atiduoti pagarbos tiems, kurie, galbūt, iki paskutinės minutės tikėjo malone…

IMG-3918

Pagarba ir pažadas, kad tai nepasikartos

Eisena patraukė į žydų žudymo vietą. Niekas garsiai nekalbėjo, o kai kurie ėjo susikaupę, apmąstydami praeities atgarsius.

Atvykę ten, kur ilsisi tie, kurie atgulė su kulkomis krūtinėse, nulenkė galvas, mintimis sakydami: „Jei neprisiminsime anapilin išėjusio žmogaus, vadinasi mes jį dar kartą nužudysim“. Atmintis gyva, tačiau, kai tą 1941 metų rugpjūčio 26 dieną, tratant automatų šūviams, daugeliui buvo išplėšta dalelė širdies, buvo nenusakomo skausmo ir vilties, kad niekas neliks užmiršta.

Apie tragediją ir jos padarinius, žadėdami „Daugiau niekada!“, kalbėjo JAV ambasados atstovė Lietuvoje Write Jing, Kanados ambasados laikinasis reikalų patikėtinis Richard Martin Nielsen, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas Emanuelis Zingeris, vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas, Kauno žydų bendruomenės vadovas Gercas Žakas.

IMG-3931

Apie didžiausius ir šiurpiausius hitlerininkų nusikaltimus Prienuose – masines žydų žudynes pasisakė Balbieriškio istorijos mokytojas Rimantas Sidaravičius. Jis, kartu su N. Garmuviene, nukėlė į tą šiurpų laiką, kuomet buvo išžudyti žydai iš Prienų, Balbieriškio, Stakliškių, Jiezno, Veiverių ir kitų vietų.

Ne vieno širdin įstrigo Prienų meno mokyklos mokytojo Algirdo Seniūno birbynės muzika. Jos garsai kartojosi pušų ir tujų lajose ir grįžo tarsi aimanos bei tikėjimas, kad tragedija niekada neturi pasikartoti, kad kiekvieno žmogaus gyvybė yra turtas. O tradicija, kad reikia padėti po akmenėlį kiekvienam žuvusiajam, padėjo prisiminti tuos, kurie išėjo, buvo neužmiršti.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti