Mintys apie Justino Marcinkevičiaus atminimo įamžinimą krašte

Justino Marcinkevičiaus, didžiosios praėjusio amžiaus pabaigos ir šio šimtmečio pradžios Lietuvos  asmenybės ir kūrėjo, tapusio ir dabarties epochos tautos patriarchu, atminimo gilus ir prasmingas įamžinimas visam kraštui, visai Lietuvai yra suprantamas ir neturėtų kelti jokių abejonių. Dėl Just. Marcinkevičiaus asmenybės svorio ir masto jo atminties įamžinimo klausimas turėtų tapti ne tik krašto, bet ir visos Lietuvos, ypač jos kūrybinės ir meno inteligentijos dalies, diskusijų objektu. Čia svarbu suprasti, kad poeto įamžinimas tikrai nėra susijęs su trejais ar ketveriais metais, bet ir su giliomis įžvalgomis, apmąstymais daugeliui dešimtmečių į priekį, su visos tautos ateitimi.

Prienų rajono savivaldybės meras A. Vaicekauskas, kalbėdamas apie Just. Marcinkevičiaus įamžinimą, iš tiesų, nekviečia diskusijai, nes kalba tik apie pritarimą paminklo statybai Prienuose. O čia ir turėtų būti diskusijos objektas. Kam to reikia? Giliam poeto įamžinimui ar tik valdžios įvaizdžiui? Ar būtinai Prienuose? O ar poetą įamžinsime tiktai paminklu? O gal dar esmingiau ir svariau? Ar poetą įamžinsime tiktai Prienų kraštui, ar visai Lietuvai? Jeigu visai Lietuvai, tai jau reikia tartis ir su poeto šeima, su garbiais, daug išmanančiais Lietuvos kultūros žmonėmis ir kelti gerokai aukščiau diskusijos lygmenį.

Visi žinome, kad Just. Marcinkevičius atėjo iš Važatkiemio ir yra glaudžiai susijęs su Alksniakiemio kraštu. Iš čia atėjo daugelis jo gyvasties syvų, jo poezijos metaforų, prisiminimų nuotrupų. Poetas ne tik savo gyvenimu, bet ir įamžinimu, nesuvokiamas be šio krašto gamtos erdvių, be miško, lauko, lietuviškos trobos, be Nemuno lankos ir kitoje pusėje matomų Birštono bažnyčios bokštų. Tad kodėl jo įamžinimą raunam iš jo gimtinės, kodėl atsiribojam nuo jo dvasios šaknų… Jeigu nėra išlikusi jo vaikystės 1944 metais sudegusi troba, tai tikrai galima ją atkurti. Juk čia galima būti pasinaudoti ne tik išlikusiu piešiniu, archyviniais dokumentais, šeimos ir amžininkų pasakojimais. Yra daug Lietuvos ir pasaulinės praktikos, kaip tai daroma. Valdžios vyrams vertėtų giliau susimąstyti, palaužyti galvas dėl poeto atminties centro įsteigimo Važatkiemyje. Tam pritartų visa Lietuva, tą paremtų visa Lietuva. Čia važiuotų visa Lietuva. Čia būtų sutelktai parodyta ir ta Just. Marcinkevičiaus kūrybinio ir rankraštinio, asmeninio archyvo palikimo dalis, kuri dabar yra jo vardo bibliotekoje Prienuose, Prienų krašto ir Birštono muziejuose. Čia galėtų būti ir kuklus paminklas dideliam, bet labai kukliam žmogui.

Tada turėtų pasitempti ir Prienai. Ateitų laikas ir poeto įamžinimui mieste. Čia jis mokėsi, čia patyrė sunkius okupacijų ir pokario laikų išbandymus. Manytumėm, kad Just. Marcinkevičiaus paminklas Prienuose turėtų iškilti tada, kai čia bus įkūnyta pagarba mirusiam, dėl krašto ateities dirbusiam ir kovojusiam žmogui. Pirmiausiai įprasminkim poeto klasės draugų, žuvusių žiburiečių –partizanų atminimą. Just. Marcinkevičiaus labai sielojosi dėl krašto istorinio palikimo ir tradicijų, ne kartą prašė kraštotyros entuziastę Teresę Murauskaitę neužmiršti to. Gerbdami poetą, jo gyvenimą, tai susiekim ir su Alksniakiemio krašto istorija. O Prienų valdžios kabinetuose tebetvyranti nepagarba krašto didžiavyriams senosiose miesto kapinėse, nepagarba miesto kūrėjams, daugiasluoksnės, daugiatautės miesto praeities klodų nevertinimas ir nesuvokimas skamba kaip prieštaravimas patiems Just. Marcinkevičiaus vertybių principams, kuriuos jis išsakė istorinėse dramose ir lyrikoje. Ar ta akivaizdžiai pastebima terpė derinasi su šio paminklo iškilimu šiandien?

Didžiausia beprasmybe Just. Marcinkevičiaus įamžinimui būtų neabejotinas valdžios noras „valdišką“ paminklą matyti šalia valdžios buveinės Laisvės aikštėje. Tai būtų priešinga ir visai demokratinei Just. Marcinkevičiaus prigimčiai. O be to, iki tol čia reikėtų bent paminkliniu akmeniu įamžinti 1791 m. lapkričio 9 dienos laisvo miesto privilegijos suteikimą Prienų miestui, taip pat iškalti daugybę įvairių laikotarpių laisvės kovotojų pavardžių, tarp kurių buvo ir 1794 m. sukilimo Prienų pavieto vadas Nikodemas Midletonas, tolimais giminystės saitais susijęs net su Jungtinės Karalystės sosto princo Viljamo žmonos Kate Middleton giminaičiais.

Just. Marcinkevičiaus atminimo įamžinimas labai svarbus visam kraštui, visai Lietuvai. Jis turi būti visais lygiais giliai apmąstytas ir dešimtis kartų pergalvotas. Tik reikėtų priminti, kad šis svarbus krašto gyvenimo rodmuo savaime neišspręs, neužglaistys tų socialinių, pagarbos žmogui, kultūrai ir istorijai, pareigūno kompetencijai problemų, kurios susikaupė per dešimtmečius Prienuose ir kurios jau dabar turi būti sprendžiamos.

Neabejoju, kad šios mintims ne visi pritars. Bet, viliuosi, kad jos sukels taip reikalingą, pribrendusią, atvirą, plačią, demokratinę diskusiją šiuo ir kitais klausimais krašto visuomenėje.

Kraštietis, istorikas Vytautas Kuzmickas