„Metų mokytojos“ vardas – už meilę kalbai ir profesijai

IMGP7083

Vidmantas Venclovas

Birštono gimnazijos anglų kalbos mokytoja Onutė Silevičienė yra įsitikinusi, jog gimė per anksti, nes dabar žmogui, mokančiam užsienio kalbas, yra atsivėrę didesnės galimybes, bet ryžtingai pasakė, jog būti mokytoja – jos vaikystės svajonė.

Anglų kalba, kaip ir noras mokyti, į Onutės gyvenimą atėjo savaime, nes turėjo pavyzdį – vyresniąją sesę. Pirmoji svajonė, baigus „Žiburio“ vidurinę mokyklą, buvo šiek tiek kitokia – teisės studijos, bet nugalėjo kelias, kuris jau buvo prie širdies ir tuo metu lengviau pasiekiamas. Tiesa, šis lengvumas buvo keistokas, nes, stojant į anglų kalbos studijas Pedagoginiame institute, buvo konkursas – 10 žmonių į vieną vietą. Tais laikais anglų kalbos mokytojo specialybė buvo laikoma prestižine.

O. Silevičienė pripažįsta, jog noras išmokti kitas kalbas – šeimos genas. Pasak jos, mama trumpai gyvendama Vilniuje pramoko lenkų kalbos, o sesuo Aldona visada buvo ir yra anglų kalbos žinovės pavyzdys.

IMGP7042

Mokytojos kelias nebuvo klotas rožėmis, nes 1,5 metų reikėjo praleisti Rostove prie Dono, kur tarnavo jos vyras Vytautas. Grįžus iš armijos vyrui ir įsidarbinus Birštono vykdomajame komitete, šeima apsistojo kurorte, o Onutės pirmieji veiklos žingsniai prasidėjo nuo darbo sporto bendrabutyje ir tik 1986 metais gyvenimo kelias ją atvedė į Birštono vidurinę mokyklą (dabar gimnazija).

O. Silevičienė, prisimindama pirmuosius metus mokykloje, sakė, jog gavo sudėtingą klasę, bet sunkumai tik užgrūdino, padėjo tolimesniame darbe ir savo kelio paieškose. Būtent savo kelio, nes mokyklinės programos rėmai jaunos mokytojos netenkino. Atsirado užklasinė veikla, o atėjus nepriklausomybei – ir įvairūs tarptautiniai projektai.

O. Silevičienė pokalbio metu dažnai teigė, jog mokytojo darbas – kaip kunigo ar daktaro, nes jie privalo padėti nelaukdami padėkos. Visgi, anot jos, mokytojo darbo prasmingumas juntamas, kai sutinki buvusius mokinius ir pajauti jų dėkingumą, suteikus tinkamas žinias.

IMGP7059

30 metų darbo su vaikais – tai kasdieniai iššūkiai ir kūrybinis darbas. Pasak Onutės, tik įėjus į klasę ir pajautus mokinių nusiteikimą, gimsta pamokos scenarijus ir prasideda kruopštus darbas. Padėti mokiniams išmokti kalbėti angliškai ne taip paprasta, nors ir sakoma, kad lengviau nei lietuviškai. Patyrusi mokytoja buvo atvira, jog ir jai reikia nuolat gilinti savo žinias, o pirmąją išvyką į Daniją prisimena su baime, nes pamatė, kad ne viską supranta, ką žmonės kalba. Prasidėjo tobulinimo procesas, kuris vyksta iki šiol.

Patyrusi pedagogė įsitikinusi, jog be meilės savo pasirinktai profesijai ir specialybei negalima sukurti laisvos ir dvasingos mokymosi aplinkos. Onutė atviravo, kad jai smagu žinoti, jog jos mokiniai ją pranoko, susikūrė sau gerus gyvenimus, o anglų kalbos mokėjimas padėjo surasti įdomius darbus.

Dvasinė pamokos aplinka, anot Onutės, labai svarbi, nes tik tada gali užmegzti tinkamą ryšį su mokiniais ir bendrai siekti užbrėžto tikslo.

Prisimindama savo mokyklinius laikus, pedagogė teigė, jog bijojo mokytojų, ir tai sukeldavo stresą, todėl jai nepriimtina, kad mokiniai jaustų baimę jai.

Pedagogė pripažįsta, jog vaikai nemėgsta taisyklių, todėl jinai į pagalbą pasitelkia ir kūno kalbą. Pamokoje jautiesi lyg teatre, bet svarbiausiai, kad pasibaigus jai, klasėje viešpatautų žinojimas, o ne „juodoji žinių skylė“.

Onutės Silevičienės teigimu, per ilgus mokytojavimo metus aplinka keitėsi kardinaliai, ypač pastarąjį dešimtmetį, kai į mūsų gyvenimą tiesiog įsiveržė informacinės technologijos. Visgi, jos įsitikinimu, vienas aspektas liko nepakitęs – mokytojo ir mokinių tarpusavio bendravimas. Mokytojas taip pat žmogus, kuris gali klysti, ko nors nežinoti, ir nereikia bijoti pripažinti tai. Vaikai neatleidžia melo, todėl reikia būti teisingai jiems ir sau.

Patyrusi pedagogė nemano, kad reikėtų atsisakyti egzaminų, nors tokios diskusijos vyksta, nes tam neatėjo laikas. Anot jos, egzaminas, nors ir nevisiškai tobulas mechanizmas žinių įvertinimui, bet būtinas, nes kol kas labai jau skirtingas pedagogų pasiruošimo lygis, o kartu ir mokinių vertinimo kriterijai.

Pasak mokytojos, jinai dar nebuvo atsidūrusi situacijoje, kad po egzamino jos mokinys gautų mažesnį įvertinimą, nei jis vertas, būdavo atvirkščiai.

Pokalbio pabaigoje Birštono savivaldybės „Metų mokytoja“ su liūdesiu pasakė, jog valstybė tikrai nemyli mokytojų (iki šiol negrąžino sumažintų 2009 metais atlyginimų), bet paklausta, jei dabar reikėtų rinktis, ar ryžtųsi vėl žengti jau nueitu keliu, atsakė, jog atsakymo neturi, bet nesigaili, kad pasirinko būtent šią profesiją.

Būdama pensijoje turėsianti ką prisiminti, su kuo bendrauti ir džiaugtis sutiktais žmonėmis…

„Mano buvę mokiniai atvyksta į svečius, atveža sutuoktinius, vaikus ir vadina tiesiog vardu. Tai ir yra didžiausia dovana už nuveiktus darbus ir suteiktas galimybes“, ‒ atsisveikindama ištarė Onutė Silevičienė.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti