Ar žodžiais lengva išsakyti tai, kas verda sieloje, kelia joje sumaištį? Vargu. Tačiau užmiršti tokių jausmų neįmanoma, jie gyvi ir po dešimtmečių, iki gyvenimo pabaigos. Trūkinėjančiu iš jaudulio balsu apie tai sausio 13 dieną pieštuvėniškiams ir jų svečiams kalbėjo Ona Vilčiauskienė, istorinių įvykių 1991 metais liudininkė, mačiusi, kas tuo metu dėjosi Vilniuje ir Prienuose, kartu su kitais tūkstančiais žmonių budėjusi prie Parlamento rūmų. Jos prisiminimai tarsi išjudino laviną vaizdų ir jausmų, išlikusių atmintyje tiems, kas tomis dienomis, nors ir namuose, budėjo saugodami Lietuvos laisvę. „Mirtina tyla pasitiko prie radijo ir televizijos pastato. Langų kiaurymėse plaikstėsi užuolaidos, apie užimtą pastatą vaikščiojo ginkluoti svetimšaliai kareiviai. O į juos žiūrėjo minia žmonių… Žiūrėjo ir tylėjo… Ta tyla buvo daug garsesnė už šauksmą“, – sakė O. Vilčiauskienė.
Savo mintimis ir prisiminimais pasidalijo į renginį Pieštuvėnų bibliotekoje susirinkusios Stakliškių seniūnijos bibliotekininkės Danutė Potelienė, Živilė Višniauskienė, Rasa Žvirblienė. Susibūrimo šeimininkė Marija Palionienė pakvietė pasisakyti ir jaunuosius bibliotekos lankytojus, kurie skaitė eiles, o į jas vis įsiliedavo partizanų kurtų dainų melodijos. Tylos minute buvo pagerbti visi žuvusieji kovotojai – kažkada Lietuvą nuo užpuolikų gynę proseniai, beviltiškoje kovoje prieš okupantus kritę pokario partizanai, Sausio 13-ąją gyvybes Laisvei atidavę dabarties didvyriai.
Šiandien, kaip sakė Ž. Višniauskienė, Laisvė ypač brangi vertybė, nes jos netekti kilo visiškai tikras pavojus – tą rodo Ukrainoje vykstančios kovos. Laikas pamiršti nesutarimus, skirtumus ir skriaudas, laikas ir vėl susitelkti vieninteliam ir svarbiausiam tikslui – Tėvynės apsaugojimui.
Nors atsiminimai apie Sausio 13-ąją gyvi, nors gerbiamas ir puoselėjamas kovojusiųjų ir žuvusiųjų Vilniuje žygdarbis, bet to mažai. Nereikia pamiršti, jog tomis 1991 metų pradžios dienomis kova už atgautą nepriklausomybę vyko visoje Lietuvoje, daugelyje miestų ir miestelių, kur galvas iškėlė okupantų pakalikai. Ne išimtis ir Prienai. Tačiau štai jau 24 metai praėjo, o tie žmonės, kurie naktimis, ginkluoti kėdžių lūženomis, saugojo dabartinį savivaldybės pastatą, liko užmiršti. Ar jie neverti bent lopinėlio ant sienos, kur būtų jiems skirta atminimo lenta, su jų fotografijomis, vardais ir pavardėmis? Ar neverta juos pagerbti Sausio 13-ajai skirtuose minėjimuose? Jie yra mūsų rajono garbė ir turtas, o jų drąsa ir pasiaukojimas tikrai verti dėmesio ir įamžinimo.
Sigutė Katkauskienė
