Apima jausmas, kad vėl esi vaikas, kuriam niekas nerūpi. Lakstai basas po pievas, taškai lietaus balas ir įkvepi birželio pavakario kvapą, tokį apsunkusį nuo džiūstančio šieno, miško drėgmės ir tik ką pamelžto šilto pieno. Virš galvos pralekia cypaujančių čiurlių būrelis ir mintis sugrąžina į dabartį.
Laiko ir realybės pojūtį prarasti galima mažutėje sodyboje, pasislėpusioje po šimtametėmis liepomis, kurios pastatai atrodo įaugę į žemę kaimelyje, labai keistu pavadinimu – Čiudiškiai. Kažin, ar kas šiandien pasakys, kas tokio keisto yra nutikę šioje vietoje, kad kaimelis pakrikštytas tokiu vardu. Kaip ten bebūtų, pasižiūrėjus į ryškiai geltona spalva nudažytą nameliuką kyla klausimas, kaip čia sutilpo vienuolikos asmenų šeima? Kas čia turėjo nutikti, kad XIX a. gimęs žmogus, kurio pasaulis dažniausiai pasibaigdavo ties kaimo riba ar ošiančiu mišku, tapo garsiu keliautoju, savo kojomis išvaikščiojusiu net tris iš penkių pasaulio kontinentų? Taip, tai Mato Šalčiaus gimtinė, vaikystės namai žmogaus, kurio fenomeną suvoksime ir tinkamai įvertinsime gal po gero šimtmečio.
Čiudiškių kaime nėra jokių nuorodų į Mato vaikystės namus. Nelabai bus ir ko kelio paklausti. Žmonės čia gyvena savo erdvėje, savo sodybose ir kaimo keliuku niekas nevaikštinėja. Vienintelė užuomina, kad ieškoma ten, kur reikia – gatvės pavadinimas. M. Šalčiaus g. 30, Čiudiškių kaimas, Išlaužo seniūnija, Prienų rajonas. Net ir tuomet, jei ant lapelio užrašytas tikslus adresas, surasti nebus taip paprasta. Senąją sodybą nuo viso pasaulio saugo tanki medžių lapija. Galingų liepų šakose dūzgia tūkstančiai bičių, o vos įžiūrimas keliukas byloja, jog lankytojai čia reti svečiai.
Atvykėlius pasitinka tik skulptoriaus Leono Juozonio stogastulpis, skirtas M. Šalčiui. Greta svyra raudoni it vynas rožių krūmo žiedai. Ir vėl dėmesį patraukia drožiniais išpuošta stuba. Mažutė, pritūpusi, prisispaudusi prie žemės. Durys užrakintos. Languose – nuo saulės ir dulkių papilkėjusios užuolaidos. Kadaise čia Pranės ir Juozo Šalčių šeimoje augo septyni sūnūs ir dvi dukterys. Matukas buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Senelio patartas, tėvas leido jį į mokslus, nes artojo iš jo nebūsią…
Vaikystė Čiudiškiuose
Gausi šeima išsiuntė Matuką į netoliese esančią Prienų pradžios mokyklą. Nors buvo gabus, bet mokytis tingėjo. Kartą pėstute parpėdinęs namo, tėvams pasakė, kad mokytojas savaitei išvažiavo, tad pamokų nebus. Sekmadienį tėvai išsiruošė į miestelį, į bažnyčią ir susitiko ten mokytoją, kuris pasiteiravo, kodėl Matukas nelankantis mokyklos. Grįžęs namo tėvas neklaužadą beržine koše pavaišino ir į tamsią kamarą uždarė. Karo stovio malšinti atvyko senelis, įkalbinėjo Matą grįžti į mokyklą ir susitaikyti su tėvu. Tačiau jaunoji Šalčių atžala jau tuomet parodė savo aikštingą charakterį. Jis pabėgo iš namų, bet pamiškėje buvo tėvo pagautas ir antrą kartą pavaišintas beržine koše. Po šio incidento Matas klusniai iškeliavo į mokyklą ir po trejų metų ją sėkmingai baigė.
Šis vaikystėje nutikęs įvykis buvo tarsi pavojaus varpas tėvams, kad ateityje Mato laukia ne pats ramiausias kelias per gyvenimą. Įvairių sričių specialistai teigia, kad žmogaus charakteris, vidinis jo pasaulis susiformuoja ankstyvaisiais vaikystės metais. Matyt, tikrai stebuklų buvo pilna vieta, kurioje gimė ir vaikystės metus praleido Matas Šalčius.
Žmogus enciklopedija
Viename žmoguje sutilpo daugybė pomėgių ir minčių. Jis buvo poliglotas, išmokęs ir laisvai kalbėjęs bei rašęs rusų, anglų, persų ir ispanų kalbomis, pramokęs sanskrito kalbą. Į tarptautinį PEN klubą jis subūrė bendraminčius, vadovavo naujienų agentūrai ELTA, parašė daugybę knygų, skirtų vaikams, mokykloms ir plačiajai visuomenei. Lituanistikos klausimais jis karštai diskutavo su kalbininkais J. Jablonskiu ir K. Būga, o keletas Mato pasiūlytų naujų žodžių buvo įtraukti į bendrinės kalbos žodyną.
Tai buvo mokytojas iš didžiosios raidės, kuris tiek carinės okupacijos metais, tiek tolimoje Amerikoje kūrė lietuvių mokyklas ir jose dėstė lietuvių kalba. Matas garsėjo ne tik įkvepiančiomis kalbomis, bet visapusiškomis žiniomis. Skaitė paskaitas apie Lietuvą, jos ekonomiką visame pasaulyje. Amerikoje jis buvo tarsi neoficialus Lietuvos ambasadorius, į kurį kreipėsi išeivijos atstovai klausdami patarimo, kaip sugrįžti į gimtinę ir pradėti verslą, kaip surasti dingusius giminaičius ir atnaujinti su jais ryšius. Kurį laiką jis buvo ir oficialus šalies diplomatas, savo pareigą atlikęs Daugpilio konsulate. Maištinga jo siela padėjo suburti lietuvius kovai su grėsmėmis, iškilusiomis tik ką iškovotai Nepriklausomybei – buvo įkurta Šaulių sąjunga, pradėtas leisti žurnalas „Trimitas“, inicijuotas Klaipėdos krašto sukilimas, kurio pasekoje Lietuva tapo jūrine valstybe.
Tačiau didžiausia jo gyvenimo aistra buvo noras pažinti. Šios aistros deginamas Matas nuolat studijavo ir mokėsi. Su įvairiausiais trukdžiais, šiaip ne taip pabaigęs gimnaziją, jis įstojo į tik ką surengtus mokytojų kursus, Maskvoje lankė anglų kalbos ir sąskaitininkų kursus, Amerikoje baigė žurnalistikos kursus, o vėliau Nepriklausomoje Lietuvoje tapo ekonomikos mokslų studentu LU Teisių fakultete, tačiau diplomo negavo. Labai greitai išmokdavo užsienio kalbų, o tai jam praversdavo keliaujant po pasaulį.
Matas Šalčius yra šiuolaikinio turizmo pradininkas. Jo iniciatyva buvo įkurta Turizmo sąjunga, išleistas turisto etikos kodeksas, pirmieji kelionių vadovai po Lietuvą, organizuotos ekskursijos užsienio svečiams ir išvykstamosios lietuvių kelionės į užsienį, pradėta kaupti turizmo statistika. Lietuvos spaudoje publikuota šimtai straipsnių iš didžiųjų Mato kelionių po pasaulį, kuriuos jis gausiai iliustruodavo kelionių nuotraukomis. Jo knyga „Svečiuose pas 40 tautų“ tapo tarpukario „bestseleriu“, o jo autoriui įteikta net 1000 litų garbinga Spaudos fondo premija, kuri iš karto tapo akstinu susikrauti kelionių krepšį ir patraukti į tolimąją Pietų Ameriką, iš kurios kelio atgal nebebuvo…
Toks tai buvo Matas, užaugęs mažutėje, drožiniais puoštoje stuboje, kaimelyje labai keistu pavadinimu – Čiudiškiai… Dzzzzdzzzzdzzz vis dūzgia bitės Šalčių liepyne, kuriame lakstydavo devyni vaikai. Tarp jų ir nepaklusnusis Matas.
Levas Trockis ir revoliucijos dvasia Marijampolėje
Pabaigęs Prienų pradžios mokyklą pas „prapiesorių“, 1901 m. Matas įstojo į Marijampolės, šiandieninę Rygiškių Jono, gimnaziją. Nerūpestinga jo vaikystė Čiudiškiuose baigėsi. Iš liepų, laukų ir miškų apsupties jis iškeliauja į didmiestį. Besimokant gimnazijoje, maištingasis Matas įsivėlė į politinių įvykių sūkurį. 1905 m. Matas tapo Levo Trockio vertėju. Revoliucionierius agitavo marijampoliečius sukilti prieš carinę valdžią. Po šio mitingo Matas surengė streiką Kvietiškių dvare. Už tokį entuziazmą penkiolikmetis Matas dviem savaitėm buvo uždarytas Marijampolės kalėjime, o su mokslais gimnazijoje teko atsisveikinti. Tėvas iškėlė ultimatumą – arba stoja į kunigų seminariją, arba eina, kur akys mato. Matas išėjo kur kojos veda, kur akys mato. Taip jis atsidūrė Kaune. Čia be didesnių vargų išlaikė Kauno gimnazijos egzaminus ir įstojo į „Saulės“ mokytojų kursus, kuriuos pabaigė po metų. Kursai vyko išnuomotose patalpose Kaune, K. Donelaičio ir Maironio gatvių kampiniame name, dar vadinamame Miulerio namais.
Mokytojo karjera ir ugninga kalba Peterburge
Iš karto po kursų Matas pradėjo mokytojauti Kauno gubernijos mokyklose, daugiausiai Žemaitijoje. Pirmoji jo darbo vieta buvo Skuodas, vėliau Vytogala. Privačiai mokytojaudamas vasaros metu Matas buvo nuvykęs į Joniškį. Jackonių kaime jis mokė jaunuolius, tarp kurių buvo ir klebono dukterėčia Bronė Rožanskaitė. Mergina iš karto kritusi jaunajam mokytojui į širdį. Meilė iš pirmo žvilgsnio suvedė du jaunus žmonės, kurie susituokė Vytogaloje, Šilalės rajone.
Dirbdamas Kauno gubernijos mokyklose Matas grietai nusivylė savo darbu. Jis norėjo mokyti vaikus, bet tai daryti turėjo rusų kalba. Jaunojo mokytojo širdis vėl prisipildė maištu, tik šį kartą prieš tautos rusinimą. Kuomet Sankt Peterburge 1913 m. sušaukiamas Rusijos pedagogų suvažiavimas, M. Šalčius pasišauna skaityti pranešimą apie Lietuvos pradžios mokyklos būklę. Entuziastingasis oratorius pasisakymo metu griežtai pasmerkia Lietuvos mokyklų rusinimo politiką ir vos tik spėjo sugrįžti iš Piterio, iš karto buvo atleistas iš pareigų ir išvytas iš Kauno gubernijos. Prieglobstį jis rado Vilniuje. Tačiau neilgam. Prasidėjo I Pasaulinis karas ir maištautojas sulaukė šaukimo į armiją. Taip jis atsidūrė Maskvoje. Vyrų mobilizuota daug, o aprangos trūko. Jos belaukdamas, Matas pradėjo lankyti anglų kalbos kursus, o nenorėdamas kariauti sumąstė, kaip to išvengti. Jis susikeitė dokumentais su pasiligojusiu vyru, kuris turėjo „baltą bilietą“. Taip Matas iškeliavo į savo didžiąją kelionę per Sibirą, Kiniją, Japoniją pasiekė Ameriką, kur jam labai pravertė anglų kalba. Nei šiandien, nei tuomet toks maršrutas į pažadėtąją žemę nebuvo įprastas. Bet Matas juk buvo nepaklūstantis ne tik taisyklėms, bet ir įpročiams.
Pažadėtoji žemė
Iš mažyčio, Lietuvos žemėlapyje vos įžiūrimo Čiudiškių kaimelio, per Sibiro platybes, Kinijos ir Japonijos kultūrų skirtumus, Matas atkeliavo į Naująjį pasaulį, kur gyvenimo ritmas plakė visai kitu tempu. Savo laiškuose namiškiams jis rašė: „Tai tikras pasaulio pilvas. Čia dabar plaukia, per tą pasaulio pilvą baisi aukso upė ir vienus gniuždo, sutrina savo našta, kitus iškelia į padanges […] skubinimasis, bėgimas, spaudimasis, lipimas vienas per kitą visame kame – tai New Yorko dvasia”.
Matas Šalčius lankėsi Naujajame Orleane. Išlipęs iš garlaivio jis užsuko aplankyti kapinių. Čia surado Lietuvos žydo kapą. Tuomet dienoraštyje jis užrašė pranašiškas eilutes: „Gali ir mane toks likimas ištikti, kad mirsiu svetimoje žemėje. Tuomet man tėviškėje paminklėlį pastatykite ir ant jo užrašykite „Brolau! Aš pašvenčiau savo jėgas šalies švietimui ir laisvei, bet mažai padariau. Todėl tęsk mano darbą.“
Gyvenant ir aktyviai dalyvaujant visuomeninėje veikloje Amerikoje, Matą pasiekė antras šaukimas į frontą, mat 1917 m. JAV įsitraukė į karą. Norėdamas išvengti karo, Matas ryžosi kelionei atgalios. Pusę metų dar intensyviai darbavosi Japonijoje su studentais, o sužinojęs apie iškovotą Nepriklausomybę, parlėkė Lietuvon ir trumpam apsistojo Linkuvoje, kur tuo metu gyveno jo žmona pas savo brolį.
Kaunas. Šaulių sąjungos gimimas
1919 m. Matas atvyko į Kauną, kurį laiką mokytojavo „Aušros“ gimnazijoje, vėliau tapo Užsienio reikalų ministerijos Lietuvos spaudos biuro bendradarbiu. Kai tais pačiais metais bermontininkai nušovė ir sužeidė kelioliką Lietuvos karių, Spaudos biuro darbuotojai drauge su Matu Šalčiumi svarstė galimybę, įkurti ginkluotą organizaciją. Matas siūlė kreiptis ir į Vyriausybę, kad ši apginkluotu visus valdininkus ir išmokytų juos naudotis ginklu. Savo redaguojamame leidinyje „Saulėtekis“ M. Šalčius išspausdino trumpą skelbimą: „Tarp valdžios įstaigų tarnautojų yra plačiai pasklidusi mintis, kad tarnautojams būtinai reikia mokytis karinio muštro. Tuo tikslu Kauno įstaigų tarnautojai mano sudaryti tam tikrą savanorių „Plieno batalioną“, kuris būtų karinių instruktorių nuolat mankštinamas. Batalionas veiktų tiktai Kaune. Penktadienį 27 birželio d. Banko namuose bus įstaigų tarnautojų pasitarimas tuo reikalu“. Į šį kvietimą atsiliepę įstaigų tarnautojai susirinko Banko namuose (dabar K. Donelaičio g. 68). Pasitarimo metu buvo įkurta nauja draugija, kuri M. Šalčiaus siūlymu pavadinta „Šaulių sąjunga“, o jos pirmininku išrinktas V. Putvinskis.
Žurnalistika, žvalgyba, krata ir Klaipėdos krašto sukilimas
1922 metais Matas Šalčius, bene vienintelis tuometiniame Kaune turintis žurnalistinį išsilavinimą, tapo antruoju prieš dvejus metus įsteigtos informacijos agentūros ELTA vadovu. Vėliau jis pats organizavo žurnalistikos kursus. Tų pačių metų pavasarį jis keliavo į Palangą, Klaipėdą, Liepoją. Oficiali kelionės priežastis – Palangos vartotojų draugijos „Talka“ prekybos reikalai, o neoficiali – žvalgyba, Vyriausybei ruošiantis Klaipėdos sukilimui. Dirbant tokį darbą, neišvengta skundų ir nesusipratimų. Kauno komendantūrą gavusi skundą, neva tai M. Šalčiaus bute laikomi ginklai, atliko kratą jo bute. Viskas ką rado, buvo Mato ir jo brolio du pistoletai. Matą šis įvykis labai sukrėtė ir įžeidė. Savo dienoraštyje 1923 m., rašytame Karaliaučiaus ligoninėje jis rašo: „Ta krata man buvo suduotas mirties smūgis. Aš sunkiai gimdžiau su kitais Lietuvos laisvę nuo 1905 m., kad pagaliau ta laisvė ir tos laisvės įstaiga man smeigtų peilį į širdį… Mano butas, mano daiktai, mano rašiniai šventvagiškai išniekinti Lietuvos karininkų ir kareivių rankomis, manęs net neatsiprašyta… Man padaryta žaizda, kuri niekad gyvenime neužgis“.
Tų pačių metų pabaigoje Užsienio reikalų ministro E. Galvanausko įsakymu M. Šalčius buvo atleistas iš ELTA direktoriaus pareigų ir paskirtas Klaipėdos atstovybės Spaudos skyriaus vedėju. Tai padaryta karščiausiu sukilimo pasirengimo metu. Nuo pernelyg įtempto darbo ir nesirūpinimo sveikata, prieš pat Klaipėdos sukilimą, M. Šalčius sunkiai susirgo ir pateko į Karaliaučiaus ligoninę, kurioje gydėsi beveik pusę metų. Ligoninėje jį pasiekė žinia, kad Klaipėda tapo Lietuvos dalimi.
Kaunas. Apkalbos, šmeižtas ir nesutarimai su Vyriausybe
Po ligos Matas sugrįžo į Kauną, apsigyveno Žaliakalnyje ir įsijungė į kūrybinę, visuomeninę veiklą: redagavo „Trimitą“, iki 1925 metų buvo Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmininkas, 1925 – 1926 metais vadovavo Šaulių sąjungai. Tačiau įsisiūbuojant rinkiminei kampanijai į III Seimą, M. Šalčius tapo apkalbų ir šmeižto taikiniu. Buvo tokių, kuriems pavydą kėlė jo kompetencija ir alga. Be to, jo rašyti straipsniai „Trimite“ apie politinę įtampą su Lenkija dėl Vilniaus krašto bei Šaulių sąjungos rinkliavos plakatai Vilniaus kraštui vaduoti, kuriuose buvo pavaizduota kiaulė su Lenkijos vėliava ant uodegos, sužlugdė net dvejas Lietuvos ir Lenkijos derybas Kopenhagoje bei Luganoje. Įvykiai susiklostė taip, kad Matas buvo priverstas pasitraukti iš Šaulių sąjungos ir paskirtas atašė Daugpilyje prie vicekonsulo. Išvykdamas jis sutiko neoficialiai dirbti Vilniaus vadavimo klausimu, mat šią slaptą užduotį vykdė dar dirbdamas Šaulių sąjungos Ypatingajame skyriuje. Ši jo slapta veikla, kuri vos netapo skandalu, įvykus perversmui Lietuvoje ir iš prezidento posto pašalinus K. Grinių, sukompromitavo Mato vardą politiniame gyvenime. Jis pasijuto įžeistas, pažemintas, nevertinamas ir tai palengvino jo apsisprendimą sėsti ant motociklo drauge su Antanu Poška ir leistis į ketverius metus trukusią kelionę per Artimuosius rytus, Afriką į Aziją. Kelionė tapo nebylia Mato protesto išraiška prieš Vyriausybės elgesį su juo.
Kaunas. Turizmo sąjungos gimimas
Dar prieš išvykdamas į Tolimuosius Rytus, M. Šalčius kaip žurnalistas lankėsi Europos šalyse. Šių kelionių metu jam gimė mintis, kad Lietuva galėtų turėti naudos iš turizmo. 1929 m. gegužės 3 d. Kauno rotušės salėje, dalyvaujant 18 žmonių, buvo įkurta Lietuvos turizmo sąjungą, parengti jos įstatai. M. Šalčius tapo naujosios sąjungos valdybos sekretoriumi, o valdybos pirmininku – Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis.
Šiandien daugeliui kyla klausimas, kas finansavo tokią tolimą dviejų žurnalistų kelionę. Žinoma, kad A. Poška į kelionę leidosi kišenėje turėdamas 27 dolerius ir 6 Vokietijos markes, o M. Šalčius – 42 dolerius. Du draugai kelionei užsidirbti planavo skaitydami paskaitas apie Lietuvą, kelionės metu pamatytas šalis, rašydami nuotraukomis gausiai iliustruotus straipsnius į vietinius ir Lietuvos laikraščius bei žurnalus. Vėliau Matas pinigų prasimanydavo ir mokindamas tolimųjų šalių gyventojus anglų kalbos. Pinigų turėjo pakakti ne tik kelionei, bet ir Lietuvoje likusiai šeimai išlaikyti.
Dokumentinė kelionių žurnalistika ir nauji nesutarimai su valdžia
Sugrįžęs iš tolimosios kelionės Matas Šalčius sėdo prie rašomojo stalo ir parašė pirmąjį turisto kodeksą „Ką privalo kiekvienas žinoti apie turizmą“. Vėliau važinėjo po Lietuvą ir įvairiose mokyklose, įstaigose skaitė paskaitas, pasakojo apie egzotiškas pasaulio šalis, rengė fotografijų parodas. Salės buvo sausakimšos klausytojų, kurie ir paragino rašyti prisiminų knygą. Rašydamas 6 tomų memuarus „Svečiuose pas 40 tautų“, Matas dirbo ir kaip turizmo agentas – priiminėjo turistus, organizavo jiems ekskursijas po Lietuvą.
1936 m. vasario 17 d. Spaudos fondas jam už šią knygą paskyrė 1000 litų literatūrinę premiją. Jau kitą dieną M. Šalčius išvyko į Pietų Ameriką. Išvyko ir dėl paaštrėjusių santykių su tuometine valdžia. Lietuvoje kaip tik buvo įsiplieskę ūkininkų streikai dėl neracionalių valdžios sprendimų Didžiosios ekonominės krizės metu. Matas stojo ūkininkų pusėn ir tokiu savo poelgiu užsitraukė valdžios nemalonę. Tad susikrauti kelioninį krepšį jį paskatino ne tik premija…
Viename savo laiškų artimiesiems jis rašė: „Man per ankšta ir per maža Lietuvoje. Man reikalingi pasaulio centrai, kuriuose aš noriu užkariauti Lietuvai vietą. Aš mėgstu tą darbą. Jis įprasmina mano gyvenimą. Aš aistringai mėgstu laisvę ir pasiryžęs laisvėj badauti, negu priespaudoj tukti“.
Aplink pasaulį dviračiu
Mato planuose buvo kelionė aplink pasaulį. Deja, dėl lėšų stokos jam teko keliauti dviračiu. Pasiekęs Boliviją, Matas Šalčius antrą kartą susirgo maliarija ir 1940 m. gegužės 26 d. mirė. Žinoma, tik tai, kad buvo palaidotas Gvajaramerino miestelyje, besiribojančiame su Brazilija. Liūdna žinia jo šeimą pasiekė tik birželio mėnesį, o po poros dienų Lietuva buvo okupuota, nutraukti ryšiai ne tik su Pietų Amerika, bet ir kitomis užsienio valstybėmis…
Prieš pusę amžiaus Gvajaramerino kapinės buvo panaikintos, visa vietovė užlyginta asfaltu ir paversta aikšte. Prieš keletą metų entuziastingų lietuvių ekspedicijos dalyviai, kurių tikslas buvo surasti M. Šalčiaus amžinojo poilsio vietą, iš Lietuvos atvežė Mato Šalčiaus atminimo lentą, kurią prikalė ant naujos bažnyčios šventoriaus sienų. Ant M. Šalčiaus paminklinės lentos yra įamžinti jo paties pamėgti sentencijos žodžiai „Saulė šviečia lygiai visiems“.
Kelionės Mato Šalčiaus pėdomis
Bitėms dūzgiant Šalčių liepyne, kur gyvenimo temą diktuoja tik vėjyje besisupanti smilga, norisi suvokti, kaip viename žmoguje sutilpo visas pasaulis. Norisi eiti jo pėdomis ir prisiliesti prie tų istorijos puslapių, kurie svarbūs gali būti įvairių sričių žmonėms – mokytojams, žurnalistams, fotografams, kalbininkams, rašytojams, politikams, kariškiams, sportininkams, motociklininkams, dviratininkams, turistams, nuotykių ieškotojams… Ekspedicijų į tolimuosius kraštus, kuriuose lankėsi Matas Šalčius surengta ne viena ir ne dvi. Parašytos knygos ir susukti filmai. Mato Šalčiaus dvasia yra ir visai čia pat – Čiudiškiuose, Prienuose, Marijampolėje, Skuode, Joniškyje, Vytogaloje, Kaune, Linkuvoje, Alytuje, Klaipėdos krašte ir Karaliaučiuje. Tereikia pradėti keliauti ir atrasti Matą Šalčių čia, Lietuvoje…
H. Miliauskienė
