Martynas Gaubas: „Buvau ir esu stebėtojas, kuriam įdomu žvelgti į pasaulį, ieškant sustingusių kadrų“

IMGP1374

Vilija Čiapaitė

Vilniaus rotušėje – „begėdiškai“ provokuojanti  Martyno Gaubo darbų paroda „Rembo“!

Liepos pirmoji, vasaros antrojo mėnesio pirmoji diena. Ji įsimins ilgam, nes būtent tądien Vilniaus rotušėje vyko tapytojo, skulptoriaus Martyno Gaubo darbų paroda. Jau einant artyn rotušės, girdėjosi puiki originali, kontrastinga, ekspresyvi, laisva muzika, kurią atliko „The Honkin’ Dudes Brass Band“ (Lukas Pivoriūnas Aurimas Keymono, Mindaugas Vadoklis, Domantas Razmus, Jievaras Jasinskis, Dominykas Vyšniauskas, Ignas Kasikauskas). Daugelis žvilgčiojo, kiti gi lingavo į taktą. Be abejo, kaip be Martyno Gaubo skulptūros, kuri tapusi ir jo mokslinio darbo objektu, išdidžiai tarsi stebėjo susirinkusius. Didžiulė geltona autoriaus galvos kopija pavadinta „Konteineriu“, o iš tiesų tai didžiulė trimatė asmenukė, kurią drąsiai galima pavadinti Martyno vizitine kortele.

Priėjus prie laiptų, muzika nenustodama grojo, o tai kėlė nuotaiką. Norinčiųjų pasveikinti Martyną rinkosi ir rinkosi. Po 20 metų kūrybos, daugiau kaip pusę tūkstančio skulptūrų iš bronzos, medžio, akmens ir kitų medžiagų sukūręs Martynas vis dar likęs besišypsantis ir paprastas žmogus, kurio vaizduotei nėra apribojimų. Jo menas – ne šokiruojantis, bet verčiantis susimąstyti, pamatyti, įžvelgti. Beje, jo darbuose gali matyti tai, kas daugelio bandoma užglaistyti, suapvalinti. Čia ir yra tikroji jo, kaip menininko vertybė – tiesmukiškumas ir, sakyčiau, begėdiškas aštrumas, tik iš gerosios pusės. Mums tokių menininkų reikia, ir tai puiki meninė išraiška išversti šlamšto pilnas kišenes… Be abejo gerai pažįstu dar vieną tapytoją, kuri nevengia aštrių kampų, tad, džiaugiuosi juos sutikusi savo gyvenimo kelyje! Ir tokių menininkų mums ir mūsų visuomenei reikia, nes jų dėka mes nestovime vietoje.

Vilniaus rotušėje – „Rembo“

Rotušės skliautais vilnijo muzika. Susirinkusieji apžiūrinėjo parodą. Jei reikėtų sutalpinti jo darbus visose erdvėse – kažin ar sutilptų… O provokuojantys kūriniai patys kalbėjo už save… Tapyba taip pat tiesmuka, pilna poteksčių ir tiesmukiškumo. Tačiau, kaip sakoma, kas ką nori matyti – mato!

Beje, menininkas šios parodos darbams skyrė ypatingą dėmesį. „Šie kūriniai – labiau išieškoti, išjausti. Be to, žaidybines idėjas šį kartą perteikiau didesniu masteliu“, –  pasakojo Martynas. Kaip ir būdinga visai jo kūrybai, taip ir šiai parodai buvo būdingas karikatūros, šaržo ir parodijos braižas.

Pakalbintas telefonu Martynas Gaubas sakė, jog net septyneri metai praėjo nuo paskutinės personalinės parodos. Šios pertraukos metu buvo brandinamos mintys naujiems kūrybiniams polėkiams. O didžiulė lietuvaitės skulptūra – tai darbų pradžia. Mintis ir noras pasidaryti mažesnio formato savo sniego skulptūrą, nulipdytą Kinijoje, atsirado netikėtai.

Po pokalbio man kilo mintis, kad visų skulptūrų, kurias jam teko paskleisti po Lietuvą ir pasaulį, nesuskaičiuosi, tačiau lenkiu galvą prieš žmogų, kuris net ir šiukšlių maišą moka padaryti meno dalimi. Jam tai būdinga ir tai verčia susimąstyti, pažiūrėti į savo vidų ir, kaip sakoma, padaryti tvarką – išmėžti tai, kas pūva, genda. Gal tada pamatytume, kad tokių, kaip Martynas Gaubas, dėka tampame atviresni, sąžiningesni savo ir kitų atžvilgiu.

O man taip ir norisi pasidžiaugti, jog į parodos atidarymą atvyko ne tik Martyno gerbėjai iš Birštono bendruomenės, bet ir kurorto kultūros centro direktorius, Jelgavos kultūros centro direktorius ir smėlio bei ledo skulptūrų renginių organizatorius, menininkai iš Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos.

Pasak Martyno Gaubo, jis labai džiaugiasi svečių gausa, nes būtent renginio metu pamatė, kiek turi draugų, pažįstamų, kurie jam brangūs! Juk besidarbuodamas dirbtuvėse apie tai net nesusimąsto.

Taigi tenoriu pasakyti: „Martynai, tu turi draugų daugiau nei sukurtų meno darbų!“

Spausdami dešinę mintimis ir garsiai pasakėme, jog mes džiaugiamės, kad jis atvyko gyventi į Birštoną ir jo darbais žavimės. Tikime, kad netruks energijos, minčių gausos, išlikti  pilnu poteksčių ir tiesmukiškumo.

Kažkur radau Martyno pasakytus žodžius, jog „Buvau ir esu stebėtojas, kuriam įdomu žvelgti į pasaulį, ieškant sustingusių kadrų; tokių momentų, kurie kūno kalba leistų žiūrovui greitai ir taikliai suvokti kūrinio emociją, jame vaizduojamų asmenų tipažą bei charakterį”.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti