•  

     

     

     

     

Liko gyvos mintys…

J.Palionis

Gruodžio 1-ąją minime iškilaus kraštiečio, Seimo nario, Birštono Garbės piliečio Juozo Palionio gimtadienį, šiemet 70 – ąjį

„Man kūryba – tai saviraiška, ir dalijimasis: žmogiški patarimai, pastebėjimai bei švelnios pastabos apie negeroves. Be to, pasaulis, žmogus, gyvenimas turi ir begales grožio, gėrio, todėl gimsta ir skaidrios nuotaikos, lyriški eilėraščiai. Viliuosi, kad gal surandu ir pamokančių žodžių, ir paguodžiančių, ir suteikiančių optimizmo.

Svarbiausia – vidinis poreikis. Rašau tada, kai mintys liejasi. Rašyti skatina daug kas. Tai ir gėris, ir blogis aplink. Mėgstu kalbėti metaforom, atspindėti mus supantį pasaulį. Čia mano mėgėjiški rašiniai. Mano hobis, ir tiek. Kodėl mėgstamiausi aforizmai? O todėl, kad trumpu sakiniu galima sukoncentruoti mintį ir pasakyti labai daug.“- sakė kraštietis, daugelio kūrybinių iniciatyvų sumanytojas bei jų rėmėjas Juozas Palionis ir mintimis dalijosi su Prienų krašto kūrėjų klubo „Gabija“ vadove Rasa Zdanevičiene apie kūrybą ir paskutinę, trečiąją savo knygelę „Pasidalinkime mintimis“. Šis interviu buvo parengtas spaudai 2011 m. rugsėjo 30 dieną ir išspausdintas „Naujajame Gėlupyje“ 2011 m. spalio 22 d. Tų pačių metų spalio 17 dieną  Seimo narys Juozas Palionis žuvo autoįvykio metu kelyje Vilnius – Prienai ties Lepelionių (Napoleono kepurės) piliakalniu.

Rugsėjis dar viliojo ir kerėjo idėjomis, darbais, naujai išleistos knygos pristatymu, o spalio lapkrėtys jau ruošė šaltą Amžinybės guolį Nemajūnų kaimo kapinaitėse…

Juozas Palionis rašė: „Aš išeinu…/Į ieškojimus, į tolumas,/ Į savo lūkesčius ir ateitį“. Nespėjome apsidairyti, pašaukti vardu, „kai kelias jau baigėsi“, o tikslai, „kaip laumės juosta“ nutolo negrįžtamai…

Tragiškai, paslaptingai, palikdamas mylėtus žmones, nebaigtus darbus, svajones, atverstą knygą…Išėjo…

Ištikima Juozo Palionio bendražygė, jo inicijuotų, dviejų tomų knygos „Žmonės ir darbai. Prienų ir Birštono krašto šviesuoliai“ sudarytoja ir bendraautorė, šviesaus atminimo Antanina Aleknavičienė, atsisveikindama su gimtojo krašto šviesuliu, 2011 m. spalio spaudoje rašė: „ Juozas Palionis rūpinosi krašto žmonių gyvenimu, neleido užmarščiai užkloti žmonių sukurtos šviesos – gražių darbų, kūrybos, pasiaukojimo… Jo netekę, gaivinkime tą šviesą, būkime turtingesni dvasia, labiau mylėkime savo žemę ir vienas kitą. Parlamentaras buvo poetinės prigimties žmogus, mylintis savo kraštą ir jo istoriją, besirūpinantis kraštiečiais, turėjęs daug idėjų, kūrybinių sumanymų. Nespėjo kartu su kūrybos mylėtojais pasidžiaugti, išgirsti atsiliepimus apie savo paskutinę kūrybos knygelę „Pasidalinkime mintimis“. Daug, dar daug jis nespėjo, nes jis visą gyvenimą buvo pilnas naujų sumanymų, jautė savotišką skolą gimtinei… Paliko mums savo rūpesčiu išleistą rajono žemėlapį ir pasakė: „Įteikdamas šį nuostabaus gamtos grožio, darbščių, nuoširdžių žmonių krašto žemėlapį, tikiuosi, kad jis padės jums surasti kelius ir takelius pas kaimynus, pas toliau ar arčiau gyvenančius gimines, bičiulius, pažįstamus. Pramindami takus, mes tiesiame iš vienos širdies į kitą dvasinius kelius, stipriname žmogiškąjį ryšį ir bendravimą.““

Šiais metais gruodžio 1-ąją minime Garbingo Nemuno žemės žmogaus, Seimo nario, Birštono Garbės piliečio Juozo Palionio 70 – metį. Praėjo jau devyneri metai nuo parlamentaro tragiškos žūties. Prasmingi, išliekamąją vertę krašto istorijoje turintys darbai – knygų leidyba, Prienų ir Birštono  krašte įgavo didžiulį pagreitį. Juozo Palionio parodyta kūrybinės veiklos kryptis buvo tarsi starto linija, įkvėpimas. Jo asmenybės šviesoje kaip iš gausybės rago viena po kitos kraštotyros lentynose rikiuojasi mokyklų, kaimų, bažnyčių ir parapijų istorijų knygos, gimtojo krašto žodžio meistrai pristatinėja  naujai išleistas knygas. Gilios Juozo Palionio pėdos gimtinėje pramynė kelius ir takelius, kuriais aukštai iškėlęs galvą žengia gimtosios kalbos žodis ir kūrybos, istorijos, lietuvių kalbos keliu einantys žmonės. Gražus, šviesus ir teisingas tas kelias. Kaip ir gyvenimas – kiekvienos dienos mozaika, kurioje mainosi džiugesio šviesa ir nerimo šešėliai. Tegul šviesos būna kuo daugiau. Mūsų valia ją nešti ir skleisti, kad visi ir kiekvienas paliktume pėdas, pasiliktume gimtinės  istorijoje.

Tieskime kelius tarp širdžių – tiek išėjusių, tiek tebegyvenančių, nes tik šie keliai daro gyvenimą šviesesnį ir prasmingesnį. Teisingas, gražus, mūsų visų išlikimo vertas Juozo Palionio testamentas. Skubėkime palikti pėdas!

Juozo Palionio labdaros ir paramos fondas

123247828_384739449232099_2100730502447195717_n

Juozas Palionis

LAIKRODIS

Tik laikrodžių tiksėjimas,

Kaip širdies plakimas,

Mums primena, kad ribotą laiką

turime vaikščioti šioje žemėje.

Gal ir gerai, kad tik retkarčiais apie tai susimąstome,

O einame ir einame…

Kol laikrodis sustoja.

LEMTIS

Nebus stebuklų. Tik sumanumu ir darbu galime

kažko pasiekti. Todėl užsiprogramuokime tai savo

atmintyje.    Nėra be vargo įveikiamų gyvenimo kelio

etapų. Tačiau nėra ir garantijų, kad viską darant

visada pavyks pasiekti gerų galutinių rezultatų.

Kartais lemtis ištrina mūsų lūkesčius ir nubloškia mus

nuo siekiamo tikslo kaip galinga jūros banga skarelę.

GERUMAS

Kartais pralaimėjimas veda į pergalę, o kartais į didesnį pralaimėjimą. Todėl visada geriau laimėjimas, kad ir koks mažas jis bebūtų. Gal ir reikėtų orientuotis į optimizmą, į teigiamas emocijas, į kilnius siekius bei lūkesčius. Gamtoje ir gyvenime nebūna vakuumo, todėl, kai gėris užima daugiau erdvės ir laiko, mažiau vietos lieka blogiui. Reikia pasakyti, kad geruoju visada ir visur daugiau pasieksime. Tad žadinkime savyje gėrį.

ERDVĖ IR LAIKAS

Džiaugiuosi žmonėmis, kuriuos pažįstu, įsidėmiu jų lūkesčius, siekius, darbus. Ateitis vilioja. Kas laiką skubina? Ir niekas jo nestabdo. Niekas erdvės neaprėpia ir gelmių neišmatuoja. Meilė ir kūryba mus palaiko bei taurina. Laiko įveikti neįmanoma. Jis nepaperkamas ir negailestingas, vis skubantis…

***

Jurgis Montvila

PRIENŲ KRAŠTAS

Prienų kraštas – tai mūsų gimtinė

Prie vaizdingų Nemuno krantų.

Čia užaugom, čia takus išmynėm,

Čia gyveno mūs šimtai kartų.

Mūsų žmonės darbštūs ir nagingi,

Ir kiekvienas čia yra svarbus.

Prienų žemė gerumu turtinga.

Buvo taip, yra ir visad bus.

Talentai, išaugę po mūs saule,

Dvasioje istorijos kilnios,

Garsina jie Lietuvą pasauly

Ir darbuos, ir moksluos, ir  menuos.

Mes, prieniškiai, mylim savo kraštą

Iš visų savų širdžių gelmių.

Įausti mes Verknės pievų raštuos

Ir nėra šioj žemėj gražesnių!

***

Tautvydas Vencius

Neskęstančios mintys arba naktis lietuje

Turėjau vien mintis, priklausančias tik man.

Nebuvo jos kaip vėjas, besiblaškantis už lango.

Kaip keista, kaip neįprasta ir vėl sutikt

Klajones vėjo tarp minčių tų išsidraikiusių.

Gyvename visi, o išgyvename po vieną –

Tamsos prisilietimus ir šviesą uždegtą vidurnaktį,

Tą šaltą skersvėjį prabėgantį pro kojas,

Dar šalto vandens kibirą iš šulinio ištrauktą.

Atrodo, nieko nebėra šitam pasauly –

Tiktai įkvėpti ir iškvėpti, užgesinti šviesą, užsimerkti.

Užversti knygą, prisimenant joj prarastąjį laiką,

Atsidūstant ligi pat… Lig pat gyvenimo ir mirtingumo.

Atsimerki vis plačiau, matai save ir savo,

Be ko nebūtum tu, be ko nebūtų tavo.

Tas pajautimas toks sunkus, toks lengvas

Einantis pirmyn, toks nepažįstamas, bet alter ego.

Gyvename visi, o išgyvename po vieną

Tikrų dienų betarpiškas klajones, norėjimą

Miegot, kai kitas nori pakalbėt, pasikalbėt

Ir tuščia pasidaro ne tiktai tarp kūnų.

Tai tobula vienatvė, kai grindys

Ant kurių guliu, – kažkam tik aukštos lubos,

Kai pasakai, kad už tvoros kiti,

Nors sako jie, kad kitas tu.

Gal šiąnakt nebelis ir nebebus už lango

Nei vėjo, nei vandens iš šalto kibiro –

Užteks minčių, priklausančių tik man,

Kurių šiame gyvenime nebus poryt ir antrąkart…

***

Aušra Kazlauskienė

Su žodžiu

Palėpės bažnyčioje aukojamos Mišios.

Priklaupusios sielos griekus išpažįsta,

nuolankiai vargonai pravirksta.

O aš su saulės spinduliu žaidžiu,

džiaugiuosi Bibliją apsikabinus.

Maldos ir atgailų nebekalbu,

nebegirdžiu. Ne tai svarbu…

Palėpės bažnyčioje aukojamos Mišios.

Kiek daug mūsų čia!

Ir kiekvienas su savo žodžiu.

***

Balandžio balto pūkas pirštų neapleido.

Begarsis šauksmas girdimas anapus nebūties.

Žvaigždžių verpetan įsiliejęs

Tu neatsivertei, tiesiog, likai savim.

Savim, kuris pirma širdim žodžius matuoja,

Kursai išdrįsta dykumoj alyvmedžius pasėt.

Žmogum, kuris iš meilės ir tikėjimo,

gali po plytą net bažnyčią pakylėt.

Štai, tyloje būtis ir nebūtis aprimsta,

Neužmiršti Šventieji kalba su tavim.

Ir Angelas, kuriam tave globot paskirta,

Kiekvieną tavo žodį laimina viltim.

***

Ramutė Onutė Bidvienė

SAVO GIMTINĘ MYLIU!

Prienų kraštas gimtasis

prie Nemuno kilpų versmių.

Švento Jurgio globojami- drąsiai

apsigynėm nuo svetimų.

Gegužraibės páupius puošia,-

su senbūviais balų vėžliais.

Maumedynas debesis košia,

čia slėniai, miškai, ežerai.

Sklandytuvais skrydin pakilę

virš sodybų – su vėjeliu.

Džiazo ritmu- virš ošiančio šilo

šaukiam pasauliui:  „Aš- galiu!“

Galiu aš gimtinę išsaugot,

negailėdamas savo jėgų.

Galiu aš suklupusį draugą

pakelt, palydėti keliu.

Galiu išminties pasisemti

iš kraštiečių – išminčių eilių.

Galiu arti, sėti žiemkentį

ir žaisti krepšnį – galiu.

Dainuokim, sūduviai ir dzūkai

prie pilkapių neprarastų.

Ir garsiai, vieningai sušukim:

Savo GIMTINĘ myliu!

***

Irena Veronika Makauskienė

ANT AUKŠTO KALNO…

Nežinau,

Ar pasieksiu

To kalno  viršūnę? …

Žiburėlis iš tolo

Taip šviečia,

Vilioja ir kviečia -

Palytėti nors pirštų galais.

Žinau – daugel kopė į viršų;

Slidinėjo ir krito,

Ir dulkėmis virto,-

Akmenų krūvomis.

Abejoju,

Ir aš kankinuos,

Bandau kopti – sustoju,

Ar man visa tai?

***

Amžinybės prieglobstyje

Ruduo. Tylu Nemajūnų kaimo kapinaitėse. Tyliai čežėdami krenta medžių lapai nuklodami takelius, antkapius, kapų kauburėlius. Tarp kapinių tvoros akmenų augantis labai retas Lietuvoje augalas – mūrinė kalnarūtė – priglaudė savo lapelius prie dar šilto akmenėlio pasiruošdama žiemos miegui.

Šioje slaptingoje ramybėje, tartum sustingę, stovi metaliniai, mediniai kryžiai. Kai kurie nuo laiko tėkmės jau pasvirę. Kiti stovi dar atsilaikę prieš nenumaldomai viską naikinantį laiką. Kryžiai, kryželiai, antkapiai, antkapėliai, kauburėliai saugo po jais besiilsinčiųjų ramybę. Kapinės – Nemajūnų krašto istorija. Kiekvienas antkapis, kryžius mena Nemajūnų krašte gyvenusius žmones. Visai paprasti ir liaudies meistrų pagaminti kryžiai yra tarsi metraštis apie šioje vietoje gyvenusius įvairaus likimo žmones. Kaimo kapinaitėse palaidota ir daug šių apylinkių šviesuolių.  Vienas iš jų – LR Seimo narys, Birštono Garbės pilietis, lyrikas Juozas Palionis, kuris Amžinajam poilsiui sugrįžo į gimtojo krašto  kapinaites Nemajūnuose. Kai lankau artimųjų kapus, visuomet sustoju prie  Juozo Palionio kapavietės, skaitau jo paties sentencijas, užrašytas ant granito plokščių… Ir kaskart atrandu kažką naujo, gilaus, prasmingo. Kiekviena akmenyje iškalta mintis verčia susimąstyti, apie ištikimybę ir meilę gimtajam kraštui, jo žmonėms. Granito plokščių takelis, pažymėtas Juozo mintimis, tarsi prabyla į kiekvieną jį aplankantį: „Skleiskime gerumą vieni kitiems, kol neužversta gyvenimo knyga.“ „Mes žvaigždės beribėj padangėj – užsidegančios ir gęstančios. Gyvenimas mus uždega, gyvenimas ir gesina.“

Yra apie ką pagalvoti, branginti tai, ką jau turi, susidėlioti likimo tau duotas vertybes. Žmonės išeina, bet prisiminimai apie juos išlieka. Atrodo supranti, kad gražiausia širdies paslaptis – vidinis tobulėjimas. Jeigu nori suprasti Juozo Palionio sentencijų prasmę, privalai sustoti, pamąstyti, kad rastum tą krislelį vilties, paguodos, pamokymo. Nuklysdama į prisiminimus, aš visuomet prisimenu Juozo Palionio ranką, ištiestą pasilabinimui. Nuo širdies ir iš širdies. Savo kūrybą taip pat drįstu priartinti prie Juozo kūrybos. Manau, kad mūsų abiejų mintys ir širdys  pasirinko tą pačią kryptį: gamtos grožį, džiaugsmą gimtinės žmonėmis, pagarbą istorijai.

Pradėjau apie rudenį. Myliu šį metų laiką, todėl norisi gražiai eiti gyvenimo rudeniu su Juozo Palionio mintimis: „Kasmet kartojasi ruduo, tik gyvenime jis būna vieną kartą.“

Ona Valerija Grybauskienė

***

Senas laiškas

Perskaičiusi poezijos, dažnai jos visumą pavadinu vienu ar keletu žodžių. Man V.Mykolaičio-Putino kūryba – giliausioji žmogaus ir jo būties filosofija, ko gero, niekieno ikšiol tokia nepasiekta, Justino Marcinkevičiaus palikimas – tai žmogiškumas, dieviškas dvasingumas. Labai patinka graikų poetas K.Kavafis – tai išmintingas kūrėjas su gera doze ironijos… Jūsų kūrybai labiausiai tinka žodis harmonija. Jau skaitydama pirmąją Jūsų knygelę „Gyvenimo taku“  (2002), pamintijau taip: tai nuolatinių ieškojimų, vertingos patirties išraiška, kurios pagrindinė spalva – harmonija. Jūsų kūrybos pasaulio stebuklingas paprastumas tiesiog pakeri, lengvai „pastato ant žemės “  ir atveria akis žemiškam pasaulio ir gyvenimo grožiui. Daugelį kartų bėgdavau į „lūkesčių lietaus“ lankas nusipraust rasa, pamatyt saulėlydį ir viską susidėliot į savo vietas; juk čia, šiame pasaulyje, viskas taip paprasta: ne savo pasirinkimu atėjom, nepklausti ir išeisim. Ir neverta plėšytis ir draskytis dėl to, kas neišvengiamai išnyks, kas be vertės. O tikrą vertę man turi kilni ir padori žmogaus širdis. Ir jeigu žmogus ją tokią sugeba išsaugoti metų skersvėjuose, tuomet jau nebijos jokių žemiško pasaulio demonų – bėdų, nepriteklių, ligų, problemų. Tvirtas „aš“ yra stipriau už viską…Bet sugrįžkim į šią dieną. Rugsėjis. Ruduo. Palankiausias metų laikas kūrybai. Ir dar toks nuostabus, auksinis kaip šis. Gal mūsų dienose ir labai daug yra skubėjimo, rūpesčių ir darbų, kurie nepabaigti taip ir taikosi mus užgriūti. Bet vis tiek – niekas neatims iš mūsų žvilgsnio į besiveržiančią pro rūkus ryto saulę, kuri man primena apie viltį, einančią visuomet kartu. Niekas neatims ramaus vakaro su brangiausiais. Tai va, peršasi tokia išvada – turim labai daug! Ir dar daug perskaitysim, daug parašysim, paleisim savo mintį, kuri turi savo spalvą, savo galią neišnykti. Manau, kad rudenį ir reikia to, kas nenyksta, pastovu ir harmoninga. Kad harmonija apsigyventų mūsų dienose ir mintyse – tik tuomet ir regim tokį stebuklingai paprastą grožį kaip Jūsų eilėraščiuose. 2006-09-28

  Rasa Zdanevičienė

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti