Taip jau atsitiko, kad Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovai Jiezno apylinkes atrado vėlai. Aplinkui buvo pelkės, brūzgynai, neįžengiamos vietos, kurių net kryžiuočiai žygiuose į Trakus ir Vilnių vengė. Tik po šimto metų, 1492 m. po Vytauto Didžiojo ir kitų gediminaičių lankymosi Birštono rezidencinėje poilsio ir medžioklės pilyje, į istoriją patenka ir Jiezno vardas. Lietuvos valdovai, dalinantys žemes savo bajorams, atliekantiems karinę tarnybą, nelikus patogesnių žemių, metė žvilgsnį ir į pelkes, į savo karališkųjų žirgų ganyklas. Tikėtina, kad nedidelis didžiojo kunigaikščio dvaras Jiezne, priklausantis Darsūniškio pilies administracijai, jau buvo žinomas nuo XV amžiaus pradžios, bet jis buvo labai nedidelis ir ekonomiškai nereikšmingas. Mat, dar 1473 metais karalius Kazimieras Jogailaitis, suteikdamas Darsūniškio Švč. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčiai privilegiją, bažnyčios ir klebonų išlaikymui skyrė dešimtinę iš Darsūniškio ir Eigeniškio dvarų. Ir tik 1492 m. gruodžio 4 dieną LDK didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis suteiktoje naujoje privilegijoje jau mini Jiezno vietovardį ir Jiezno dvarą.
Konstatuodamas sunkią Darsūniškio bažnyčios būklę, didysis kunigaikštis nutaria „…tos bažnyčios naudai, jos dabartiniams valdytojams bei jo teisėtiems įpėdiniams, mūsų Darsūniškio dvare atidavėme, pavedėme ir dabar atiduodame, pavedame bei amžinai priskiriame teise statytis ir įsirengti laisvą smuklę bažnyčios žemėje ir sklype iš tos smuklės imti duoklę ir visokią naudą ramiai, be jokio trukdymo ir tą pelną naudoti taip kaip pasirodys naudingiausia dabartiniam valdytojui bei jo įpėdiniams. Be to tai bažnyčiai mes duodame, ir amžinai priskiriame iš mūsų Jiezno dvaro, kuris yra Darsūniškio kryptyje, kviečių, rugių, miežių ir grikių dešimtinę, duotiną nuvalius mūsų laukus ir suarus pūdymus arba ir prieš suarimą. Todėl dvarų dabartiniam ir būsimiesiems valdytojams bei jų pavaduotojams mes tvirtai įsakome, kad tai ką šv. Dievo bažnyčiai paskyrėme ir amžinai atidavėme, jūs tuojau be jokio atidėliojimo ir be jokių apsunkinimų savo laiku atiduotumėt ir įteiktumėt. Šiam dalykui paliudyti ir užtikrinti prie šio rašto prikabintas mūsų antspaudas.
Duota Trakuose šv. Barboros dieną antradienį 1492 Viešpaties metais“ (Prof. P. Pakarklis. Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje. V., 1956, p.240-241).
Pirmasis Jiezno krašto bajoras
1384-1385 metų kryžiuočių šaltiniai mini „Remeikos ir Mingailos brolio, t.y. bajoro kiemą, buvusį netoli dabartinių Pikelionių. Pabrėžiama, kad tai visko pertekęs kraštas“ (Jurgis Oksas. Jiezno istorijos bruožai, V., 2014, p.11). Vis dėlto, to meto mūsų krašto didikų ekonominė veikla, gyvensena iki šiolei tyrinėtojų dar neatskleista.
Jiezno ir kaimyninių žemių kunigaikščio dvarus administravo atvykusios iš Maskvos, Aleksandro Jogailaičio žmonos Elenos rusėniška palyda: Kiseliai, Tolkačiai, Bielskiai ir kiti. O kur vietiniai bajorai mūsų krašte? Ar tokių būta? 1507 m. kunigaikštienė Elena, Bielske suteikdama privilegiją Motiejui Mikitinyčiui valdyti Jiezno dvarą, Ganuso dvarą Balbieriškyje, Šliagerio dvarą Birštono apylinkėse, nurodo, kad visas Jiezno dvaras su Šventininkų žmonėmis atitenka kunigaikštienės Elenos palydos nariui iš Starodubo Motiejui Mikitinyčiui, „išskyrus vieną Verbylą“ (Lietuvos Metrika, knyga 25, 1387-1546, užrašymų knyga 25, V., 1998, p.180). Bajoro Jono Verbylos turtinė padėtis išryškėja 1513 metais mirus kunigaikštienei Elenai.
1513 metais liepos 7 dieną pas Lenkijos karalių, Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Senąjį Melnike apsilankė Jiezno krašto bajoras J. Verbyla. Valdovo raštininkas užrašė šį nuosavybės patvirtinimą gudų kalba. Jis pirmą kartą verčiamas į lietuvių kalbą: „Mušėsi prieš mus į krūtinę bajoras Jonas Verbyla, kaip jis tarnavo kunigaikštienei Elenai Aleksandrienei, ir kad jos malonybė už tarnybą davė jam Jiezno valsčiuje šiuos priklausomus žmones dar iki tol, kol tai nebuvo atiduota kunigaikščiui Motiejui Mikitinyčiui: Mičių su vaikais, Kristutį su vaikais, Miką su vaikais, Stankaus Jokūbą su broliu, Kirilo Stankų su broliu ir Mikolajų su broliu. Ir visas vietas, kuriose šie sėsliai gyvena: Kotiškes, Toleikiškes, keturias tuščias Sobuvos žemes, Nisiškes, Blusiškes, Mikalavą. Taip pat davė Jiezno dvaro žemes ir pievas prie Verknės upės priešais Stakliškių ir Punios kalvius. Ir tą privilegiją, kurią jis mums apsakė, ji amžiams patvirtinusi.
Taip pat mums pateikė jos malonybės amžinąjį raštą dviejų priklausomų žmonių tarnybai Stakliškių paviete: Kikeliams, Vilmanto Jurgeliui ir Tekunui su broliu Jankumi. Ir mušėsi jis (Jonas Verbyla) si į krūtinę, kad mes tai savo raštu patvirtintume.
Mes, išklausę tą privilegiją ir raštą, mūsų malone atsidėkodami už jo nuolankumą, tai nusprendėme: visai tai palikti ir tuos visus žmones, su žemėmis ir keliukais, tas visas žemes su visais įėjimais ir trobesiais, ir pievas. Tai patvirtiname šiuo raštu jam, jo žmonai ir vaikams amžinai. Ir tegul jis tuos raštus turėdamas, anksčiau tarnavęs karalienei, dabar mums tarnauja, savo teises valdomiems žmonėms išplečia. Kad tai patvirtintume savo antspaudą ant mūsų rašto uždėjome. Rašyta Melnike Viešpaties 1513 metais liepos 7 dieną“ (Lietuvos Metrika, knyga Nr.9. Užrašymų knyga 9, 1511-1518, V., 2002, p.132-133).
1513 metais mirė buvusi karalienė, jau 1506 m. mirusio Lenkijos karaliaus, LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio žmona Elena, buvo palaidota stačiatikių Šventos Trejybės vienuolyne (dabar Bazilionų vienuolynas, Vilnius, Aušros Vartų gatvė 7). Bajoras J. Verbyla gavo savo nuosavybės žemei ir pavaldiems valstiečiams naują patvirtinimą. Jis buvo turtingas bajoras, valdęs daugelį dabartinės Kruonio seniūnijos žemių, taip pat žemes aplink Verbliūdo ežerą, Verbyliškes, Padriežiškes ir kitas. Žiemos metu jis gyveno Vilniuje, kur turėjo namą.
Bajoro J. Verbylos susitikimas su karalium Žygimantu Senuoju Varšuvoje 1534 m. gruodį
Tikėtina, kad Jiezno bajoras J. Verbyla konfliktavo su Jiezno dvaro savininku Motiejum Mikitinyčium, jog po 21 metų vėl buvo priverstas kreiptis į karalių Žygimantą Senąjį Varšuvoje. Karaliaus sekretorius Ivaška Gornostajus surašė karaliaus privilegiją: „Jonui Verbylai karalienės Elenos suteiktos teisės valdomiems žmonėms privilegija.“ Šioje privilegijoje patvirtinama teisė ankstesnei žemei ir valstiečiams. Nesikartosime, bet atkreipsime dėmesį, kad per dvidešimt metų J. Verbyla padidino savo valdas: priklausomybėje turėjo totorių Monką Jiezno valsčiuje, įsigijo žemių Daugų ir Slekovščinos (to laikotarpio pavadinimas – V. K.) apylinkėse, iš Punios klebono, kunigaikščio Martyno nusipirko namą Punioje, o iš Lucko vyskupo Povilo – nemažai Punios žemių. Žygimantas Senasis visą anksčiau turėtą ir vėliau įsigytą turtą bajorui J. Verbylai patvirtino (Lietuvos Metrika, 1533-1535, 8-oji Teismų knyga. V., 1999, p. 149-150).
J.Verbyla – pirmasis krašto katalikas
XVI amžiuje nei Jiezne, nei Birštone, nei Prienuose katalikų parapijų nebūta. Tiek Jieznas, tiek Stakliškės iki 1593 metų, Nemajūnai, Birštonas, Butrimonys, Balbieriškis iki 1522 metų, Prienai priklausė Punios parapijai. Buvęs Punios parapijos klebonas, vėliau Jiezno parapijos altarista S. Kiškis savo darbe, skirtame Punios istorijai, pažymi, kad 1533 metais, iškilus bažnyčios aprūpinimo klausimui, į Punioje vykusius šv. Jokūbo atlaidus atvyko 60 parapijos bajorų iš 30 šeimų. Pirmuoju įvardijamas bajoras J. Verbyla. Tai rodė jo politinį ir ekonominį svorį dideliame krašte. Po jo sekė bajorai Andrius Furmanas, broliai Jurgelevičiai, Aleksandras Jakubavičius, Jonas ir Mikolajus Mscislavičiai, Jurgevičiai, Lingevičiai, Jonas Sakalauskas iš Birštono valdos, Bogdanas Pertcikovičius ir kiti. Visi 60 bajorų užrašė „Punios bažnyčiai, dabartiniam ir būsimiems teisėtiems klebonams dešimtąją dalį iš kiekvieno grūdo ir sėklos ir iš visų valdomų ir ateityje turėsimų žemių“ (Kiškis S. Punia ir jos žmonės Lietuvos istorijoje. Jieznas, 1972 (Savilaida), p.52).
J.Verbyla – istorinio Jiezno valsčiaus tėvas
Dar iki 1507 metų M. Mikitiničiaus tapimo Jiezno dvaro savininku, J. Verbyla valdė labai seną Sobuvos kaimą, kurio istorija, patiksliname, siekia jau 500 metų, Toleikiškes (5 km į pietryčius nuo Kruonio), Nisiškes, Blusiškes, Mikalavą – Aukštadvario apylinkėse. Jis taip pat valdė dabartines Padriežiškes, Kadikus, Verbyliškes. Tokiu būdu susidarė mūsų krašto administracinis arealas, į kurį mes buvome sugrįžę 1950-1962 m.
J.Verbyla gimė apie 1480 metus, o mirė tarp 1536-1540 metų. Tikriausiai buvo palaidotas antrojoje XVI amžiaus medinėje bažnyčioje. Profesorė Raimonda Ragauskienė ne visiškai tiksli teigdama, kad „Verbyliškių valdą, XVI a. priklausiančią Birštono valsčiui, įkūrė kunigas Verbyla. Tačiau ji pateikia vertingus faktus, kad mirus J. Verbylai, dar XVI amžiaus viduryje Paverknių Verbyliškės priklausė Balbieriškio ir Aukštadvario klebonui Mikalojui Jonavičiui Verbylai (J. Verbylos sūnui – V. K.). Savo žemes jis paliko seseriai Zofijai, ištekėjusiai už Felikso Boguševičiaus, o toji – sūnums. 1584 m. Verbyliškes įsigijo Felikso Boguševičiaus giminės. XVII amžiuje Verbyliškės atitenka su Verbylomis ir jų giminėmis nesusijusiems asmenims (Raimonda Ragauskienė. Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a., V., 2004, p.78).
XVII-XIX amžiuose Verbyliškės priklausė kelioms patriotiškoms, Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos idealų bajorų šeimoms Ropeikoms, Geištarams ir Kuliešoms. Šios šeimos aktyviai rėmė 1794, 1831, 1863-1864 m .sukilimus, žmoniškai elgėsi su baudžiauninkais.
Visuomet man malonu užsukti į Verbyliškes, mėgstu nusimaudyti švarioje Verknėje. Čia juk ir mano protėvių, atsikėlusių 1811 m., žemė. Čia tarsi iš naujo pajuntu jų baudžiauninkų gyvenimo skaudulius, rekrutystę, nuo kurios jie bėgdavo į Užnemunę. Bet visuomet su dideliu širdies virpuliu prisimenu J. Verbylą, lietuvį bajorą, mokėjusį ir gudiškai, lotyniškai ir lenkiškai, pirmąjį krašto kataliką. Tai dar buvo valstiečių laisvės laikas, jiems dar nereikėjo eiti į dvarą, atlikti lažą. Jie vaišino bajorą medumi ir maisto produktais, alumi ir midumi, aprūpindavo kiaušiniais, uogomis ir riešutais, dalyvavo jo ūkio talkose. Bajoras J. Verbyla, čia gimęs ir užaugęs krašto didžiūnas, ilgai buvęs užmirštas, turi sugrįžti į mūsų istorinę sąmonę. Dažniau ir prie laužo, ir kaimų sueigose ištarkim jo vardą. Jis to nusipelnė. Tai mūsų lietuviškos bajorystės krašto garbės ženklas.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
