Lietuvos valstybės atkūrimo dieną švenčiame su prisiminimų knyga „Lemties verpetuose”

468×60

IMGP1068Kiekvienas kraštas turi savus didvyrius. Šituo neišsiskiria ir Birštonas.

Pasitinkame ypatingą šventę, kuomet 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Jis skelbia, kad atskiria mūsų šalį nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tiesiogiai Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Pasirašė jį 20 Tarybos narių, be minėtųjų keturių: kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, J. Smilgevičius, K. Bizauskas, J. Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vl. Mironas, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, A. Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodžio Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai turi būti suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmasis žingsnis nepriklausomybės link.

Vasario 16-ąją pasirašytą Nepriklausomybės aktą Rusija pripažino 1920 m. liepos 12 d., pasirašydama su atkurta Lietuvos valstybe Taikos sutartį. Deja, taika truko tik iki 1940 metų…

Taigi, ši šventė svarbi kiekvienam, tad į Birštono kurhauzą rinkosi žmonės, kurie savo buvimu norėjo prisiminti, pagerbti ir sutikti beletrizuotų atsiminimų romaną „Lemties verpetuose”. Knygos leidėjai giminaičiai Gediminas Žukas ir Algirdas Žiūkas. Taip pat didelės pagalbos ruošiant knygą buvo sulaukta iš Alekso Žiūko dukros Olgos. Neįkainojamą darbą atliko Antanina Aleknavičienė, kuri trupinėlis prie trupinėlio sudėliojo informaciją, kuri eilutėmis gražiai sugulė ją į šią knygą.

Radau knygoje paaiškinimą apie lietuvio nacionalinį charakterį apibūdinančius du svarbius mūsų tautai simbolius – Vytį ir Rūpintojėlį. Vytis – kovos, ryžto, veiklos, pasipriešinimo lemčiai simbolis, o Rūpintojėlis – rezignacijos, susitaikymo, prisitaikymo, žemdirbiško rūpinimosi dvasia. Rūpintojėlio balsas girdimas liaudies dainose, raudose, padavimuose. Tai viską ir pasako, kokie mes buvome, esame ir būsime.

Iš archyvų surinkta medžiaga pasidalino istorikas, visa galva paniręs į praeities tyrimus, Vytautas Kuzmickas, subtiliai ir aiškiai papasakojęs apie birštonietį Aleksą Žiūką, kurio gyvenimo peripetijos labai įdomios ir gana sudėtingos.

Istorikas papasakojo apie tai, kaip 1940 m. liepą A. Žiūkas susirėmė su Lietuvos bolševikų vedliu, tuometiniu saugumo šefu Antanu Sniečkumi. Beje, projektui „Krašto garbė. Mūsų žmonės Lietuvos kariuomenėje 1919-1940 m.“ buvo surasta nemažai archyvinių duomenų apie A. Žiūko gyvenimą, patriotinę veiklą ir jais pasidalinta.

Visą A. Žiūko gyvenimą (1910-1983 m.) galima paskirstyti penkis pagrindinius etapus: pirmasis – jaunystė 1910-1931 m., antrasis – tarnyba Lietuvos kariuomenėje 1932-1940 m., trečiasis – tai kova prieš sovietus ir nacius 1940-1944 m., ketvirtasis, sakyčiau, pats žiauriausias, tai tremtis 1944-1954 m. Penktasis, varžantis laisvę ir verčiantis gyvenimą keisti iš pagrindų – KGB sekamo A. Žiūko ir jo šeimos gyvenimas ir darbas po tremties Sovietų Lietuvoje 1954-1983 m.

Visa tai tarsi sulėtinto gyvenimiško filmo juostoje buvo paviešinta, papasakota susirinkusiems.

Išsamią A. Žiūko (Žuko) gyvenimo apžvalgą labai atsakingai parengė niekada nepailstanti A. Aleknavičienė. Jos darbo rezultatas – knyga „Lemties verpetuose“.

Renginio metu LK Kauno įgulos karininkų ramovės vokalinio ansamblio vyrai taip uždainavo, kad salėje esantys kartojo dainų žodžius.

Renginį rėmė Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Palionis ir A. Žiūko sūnėnas Algirdas Žiūkas.

Vilija Čiapaitė

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti