Lietuvos valstybės 100-mečiui. Adomo Kabašinsko vadovaujamos lietuviškos savivaldos sprendimai (II)

A. Kabasinsko vila

Tarpukario Lietuvos visuomenę istorikai įvardija kaip neabejingą. Neidealizuojame jos, būta joje ir nemažų prieštaravimų. Bet joje vyravo patriotizmas, o per gana trumpą laiką padaryti rimti ir dideli darbai ekonomikoje, kultūroje ir švietime. Nacionalinės valiutos tvirtumas, neabejingumas eiliniam kraštui žmogui nuteikė ir eilinį ūkininką, įmonės darbininką ir valstybės tarnautoją optimizmui ateičiai. Šalyje sutartinai ranka rankon veikė valstybinės institucijos, mokykla, kariuomenė, bažnyčia ir gausios profesinės ir pilietinės (mokytojų, gydytojų, žemdirbių, verslininkų, ateitininkų pavasarininkų, šaulių jaunalietuvių, moterų organizacijos). Būtent jų, o ne politinių partijų vaidmuo buvo įtakingiausias.

Kiekvienam valstybės ir savivaldybių tarnautojui buvo keliami profesionalumo, ištikimybės valstybei, moralinio padorumo reikalavimai. Apsisaugant nuo korupcijos pasireiškimo galimybės, valsčių viršaičiai negalėjo būti renkami daugiau kaip dviejų kadencijų (po trejus metus) laikotarpiams. Apie „išminties klodą“ – politinę vadybą – niekas net sapnuoti negalėjo, o teistas arba net buvęs įtariamasis į valdžią pretenduoti net teisės neturėjo.

Tai kartu ir kaip iššūkis 26 metus tarsi buvusiai abejingumo visuomenei. Visuomenei, kuri 26 nepriklausomybės metus toleravo nemažą dalį politikų, apvaginėjusių valstybę ir atskiras savivaldybes, į darbus joje „sukišusius“ savo giminaičius, patikimus giminių ar ankstesnių darboviečių liokajus ir nekompetentingus palaižūnus, kuri garsėjo dar ir pilietiškumo neturėjimu, baime, padlaižiavimo valdžiai maldomis, o ne atsakingu darbu, kritiniu valdžios vertinimu ir asmenine iniciatyva.

Iš istorijos turime mokytis, o ypač iš mūsų senelių ir prosenelių, kurių jau esame ir netekę, tarpukario visuomenės.

Sunki savivaldos pradžia

Kabasinsku seima

1918 m. lapkričio 21 dieną įsikūrė lietuviška Birštono valdžia – parapijinis komitetas. Jam vadovavo Adomas Kabašinskas. 1919 m. sausio mėnesį parapijinis komitetas pasivadino valsčiaus komitetu. Viršaičio Adomo Kabašinsko padėjėju tapo Jurgis Blekaitis. Vykdomąją valdžią sudarė Juozas Žeimys, Motiejus Klimavičius ir Jurgis Blekaitis. Birštono, Škėvonių, Žemaitkiemio, Jažemkavos, Naudžiūnų, Kernuvių, Paprienės, Ivoniškių kaimuose išrinkti seniūnai taip pat įėjo į vykdomąjį komitetą. Birštone seniūnais dirbo Antanas Blekaitis ir Adomas Stapčinskas (LCVA, f.1567, ap.3, b.6.p.3).

Kraštas buvo nuniokotas, nualintas tiek 1914 m. carinės kariuomenės, tiek 1915–1917 m. kaizerinės okupacinės valdžios. Iš ūkininkų buvo atimti darbiniai arkliai. Ūkininkai neteko grūdų, daržovių, mėsos gaminių, taip pat turėtos miško medžiagos, rąstų.

Milicijos įkūrimas

Apylinkėse plėšikavo banditai, atiminėję iš ūkininkų pinigus, paskutinius maisto produktus.

Reikėjo surasti pareigūną, kuris Birštone ir apylinkėse palaikytų tvarką. Jo ieškojimas užtruko, nes buvo sunku surasti žmogų, kuris rizikuotų savo gyvybe. 1919 m. sausio 25 diena laikytina Birštono policijos įkūrimo data. Apie tai istoriniame šaltinyje rašoma: „25 sausio šių metų buvo atvykę Birštonan lietuvių kareiviai gaudyti banditų. Kadangi minėti kareiviai buvo išalkę, tad kreipėsi komitetan, ar kur nors negautų užkąsti. Komiteto vardu buvo pasiųsti milicijonieriai Juozas Rukas ir Andrius Gužauskas pas ūkininkus parinkti produktų dėl kareivių. Po surinkimo ir pristatymo produktų paaiškėjo, kad milicijonierius Juozas Rukas ne viską iš paaukotų produktų perdavė komitetan, o kur kitur padėjo. Todėl komitetas ir nutarė Juozą Ruką nubausti dešimčia rublių, pinigus panaudoti kariuomenės reikalams ir jam duoti iškalbėjimą ir perspėjimą, jeigu padabnas daiktas atsikartos, bus prašalintas nuo tarnystės“ (Kalba netaisyta. LCVA, F.1567, ap.3, b.6.p.2). Šių pirmųjų Birštono milicininkų darbas neilgai truko.

DSCF8761

1919 m. gegužės 20 d. dirbti buvo paskirtas naujasis milicininkas Petras Krutulys (LCVA, f.1567, ap.1, b.1, p.92). Atvykęs milicininkas maldavo viršaičio A. Kabašinsko (toks buvo prašymo pavadinimas) „paskirti man šviesą visiems metams“ (Ten pat, p.231). Viršaitis komiteto sprendimu šį prašymą patenkino dalinai: „Valsčiaus milicijai duoti kuro iš miško, butą parūpinti, o šviesą atsakyti“ (LCVA, f.1567, ap.3, b.6, p.12).

Dėmesys eiliniam žmogui

Tuo metu vyko 1896, 1897, 1898 m. gimusiųjų šaukimas į besikaunančią su bolševikais Lietuvos kariuomenę. Ne visuomet buvo atsižvelgiama, kad šaukiamieji turėjo ligotus tėvus ir buvo vieninteliai maitintojai. 1919 m. kovo 24 dieną Adomas Žiūkas savo meldime (tuometinis prašymo pavadinimas) rašė kariuomenės vyresnybei: „Mano vyriausias sūnus Jonas Žiūkas šauktas in kariuomenę, mano jaunesnis sūnus Aleksandras 8 metų, Juozas – 6 metų, Mikas – 3 metų, Adomas – 3 mėn. Dukra Marija – 16 metų, Petronia – 14 metų, aš pats ligotas, paleistas nuo Ruso kariuomenės, esu menkos sveikatos. Tokiu būdu mano sūnus Jonas yra vienintelis darbinykas. Meldžiu mano sūnų iš kariuomenės paleisti“ (Kalba netaisyta. LCVA, f.1567, ap.1, b.1, p.81). Kariuomenės pareigūnai į tai nereagavo. A. Žiūkas kreipėsi į valsčiaus viršaitį, kuris jį užtarė ir pasiuntė raštą dėl jo atleidimo nuo karinės tarnybos. A. Žiūkas buvo atleistas.

Gyventojų aprūpinimas medžiu

Labai svarbu buvo gyventojams susiremontuoti savo trobesius, nukentėjusius per karą. 1919 m. kovo 11 d. viršaitis Adomas Kabašinskas su komiteto nariais skyrė miško medžiagą 28 Birštono ir apylinkių gyventojams. Išvardysime tik birštoniškius: 1) Adomui Žukui, Mykolo, 2) Mataušui Klimavičiui, 3) Juozui Klimavičiui, 4) Jurgiui Blekaičiui, 5) Vincui Kabašinskui, 6) Adomui ir Mataušui Klimams, 7) Kazimierui Dereškevičiui, 8) Juozui Žeimiui, 9) Juozui Vaitkelevičiui. Buvo skirta nuo 6 iki 26 vienetų 80 cm skersmens, 6 metrų ilgio medžių (LCVA, f.1567, ap.3, b.6, p.3). Kitą dieną mediena buvo aprūpinti ir birštoniškai Motiejus Diedonis, Juozas Blekaitis, Kazio, Adomas Stapčinskas, Jurgis Stapčinskas, Bernardas Kamarauskas, Juozas Tankevičius (Ten pat, p.4). Ši veikla, aprūpinant krašto žmones mediena, tęsėsi 3 mėnesius.

Rūpinimasis Birštono pradine mokykla

121

1919 m. rugpjūčio 24 dieną susirinko valsčiaus komitetas, pirmininkaujant viršaičiui Adomui Kabašinskui, „Apsvarstyti, ką daryti su tais žmonėmis, kurie laike vokiečių okupacijos apiplėšė valsčiaus mokyklą (ardė kurui stalus, duris ir kitą medinį inventorių –V. K.)“. Komitetas nutarė: „Mokyklą valsčiaus taisyti“ (Ten pat, p.11). Buvo sudarytas mokyklos taisymo komitetas, į kurį įėjo: Adomas Kabašinskas, Juozas Žeimys, kunigas Tadas Akstinas, Tamošius Leonavičius iš Škėvonių, Vincas Celiešius iš Paprienės, Kazimieras Kederys iš Kernuvių. Lėšos turėjo būti renkamos iš ūkininkų nuo turimos kiekvienos dešimtinės (1,01 ha) po 1 auksiną. Buvo taip pat nutarta surasti mokyklos plėšimo kaltininkus. Jeigu jie nesutiks padengti žalos, bus paduoti į teismą (Ten pat, p12).

Straipsnyje panaudotos kolekcininko Almanto Miliausko nuotraukos.

Naudojantis medžiaga būtina nuoroda į autorių ir portalą, kuriame jis atspausdintas.

 

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti