Lietuvos valstybės 100-mečio paminėjimui ir šventei – prasmingą, atsakingą ir kompetentingą dėmesį! (I)

Baigiasi adventinio susimąstymo dienos, greit per savaitę, kaip ir risčia Laplandijos Kalėdų Senelį vežantys elniai, prabėgs kalėdinė savaitė. Greit būsime ir ant 2018 m. slenksčio. Apsidairykime, mielieji, iki garbingų 100 metų senumo Signatarų parašų ant Nepriklausomybės akto Vilniaus Pilies gatvėje buvusioje Štralio kavinėje virsmo bus belikę tik truputį daugiau kaip 13 mėnesių. Ta nedidelė laiko riba iki garbingiausios šalies šventės ne vieną krašto patriotą, atsakingą žmogų ir gąsdina. Kai Lietuvos sostinėje jau plačiai kalbama ir aptariama tai, kaip padaryti, kad šią šventę švęstų kiekvienas Lietuvos žmogus, kai pabrėžiama, kad atsakingai turi būti įprasminta mūsų tautos kova už nepriklausomybę ir mūsų karžygiai, tai mūsų krašte iki šiol krašto kultūros ir švietimo specialistai nepateikė nei mažiausios, bendriausios programos metmenų, nei vieno konkretaus numatomo darbo, kaip mes pasitiksime ir švęsime prasmingiausią tautos šventę. Krašto muziejaus kreipimąsi specialiai aptarsime.

Ar ateisime į salę su medijomis, su keliais trafaretiniais eilėraščių posmais, gitaros akordais, keliais tautiniais šokiais ir paskelbsime, kad jau atėjo Lietuvos valstybės 100-metis? O po to kam nors įteiksime „stebuklų rėmelius“ ir dar patys save apsidovanosime (tokie valdžios „pokštai“ jau ne kartą buvę). Svarbiausia, kad nepristigtų fotoblyksčių ir apšvietimo Facebook tinklui bei užkulisinio furšeto „naudingiems žmonėms“?!

O gal vienąkart pasakykime „ne“ tiems pigiems nomenklatūriniams vadybininkų rezgamiems švenčių scenarijams?!

Gal šventę pradėkim nuo mūsų mokytojų, bibliotekininkų, dvasininkų, mūsų tremtinių, partizanų giminių šeimų, pogrindininkų, kitų specialistų, kvalifikaciją turinčių žmonių. Gal pirmiausiai išklausykim jų balsą ir pasiūlymus (jeigu jie neatvyks, patys nuvykim pas juos). Tada operatyviai supažindinkim su pasiūlymais visuomenę ir greit paruoškime mūsų didžiosios šventės programą.

Tik noriu pridurti, kad Lietuvos valstybės šimtmetis niekaip nesuvokiamas be trijų aspektų: 1) sekime jiezniškių, veiveriškių pavyzdžiu, kuomet iniciatyvių žmonių dėka atminimo lentomis buvo įamžinti minėtų kraštų Vyties kryžiaus kavalieriai ir savanoriai – kūrėjai. Savivaldybės pirmaeilis uždavinys ir būtų pasiekti, kad tai būtų atlikta kiekvienoje seniūnijoje. 2) Seniūnijos, bendruomenės, krašto muziejus ir jo filialai, gimnazijos, kitos mokyklos, kultūros ir laisvalaikio centrai, vyskupijų pavaldume esančios parapijų bendruomenės, kitos visuomeninės organizacijos mažesnės ar didesnės apimties leidiniais, parodomis, susitikimais su krašto žmonėmis, knygų aptarimais, publikacijomis krašto laikraščiuose, kitais renginiais turėtų įprasminti mūsų savanorių, pokario partizanų, tremtinių, krašto pogrindininkų, politinių disidentų, tarpukario savivaldybininkų, mokytojų, policininkų, gydytojų, kitų pareigūnų veiklą. 3) Kultūros ir švietimo specialistai, seniūnai turi užtikrinti tinkamą prasmingą ir linksmą pramoginę šventės programą, įtraukti į dalyvavimą joje, aktyviai ar pasyviai, kiekvieną krašto žmogų, surasti finansines galimybes renginių išlaidoms.

 

Kaip mūsų dienomis Prienuose yra iškraipoma tikroji Vasario 16-osios atminimo esmė?

 

Šiomis dienomis Prienų krašto muziejus savo direktorės vardu visose krašto žiniasklaidos priemonėse išplatino kreipimąsi rinkti 100 iškiliausių krašto asmenybių… Tai lyg ir būtų nebloga iniciatyva, tačiau savo esme ji paneigia Vasario 16-osios įamžinimo esmę, iškraipo Lietuvos Muziejų asociacijos parengtą Muziejų kelio 2017-2018 metams programą. Juk ten sakoma, kad „2017 metais Muziejų kelias sujungs tuos muziejus, kurie puoselėja su Vasario 16-osios kūrėjais ir puoselėtojais susijusias vertybes, o paskutiniais ciklo metais, 2018 m., ši iniciatyva skatins šiuolaikškai apmąstyti ir šiuolaikiškai išreikšti svarbiausius laimėjimus tarpukario laimėjimus“ (http://www.alfa.lt/straipsnis/16185190/lietuvos-muzieju-kelias-kvies-atrasti-lobius-ir-iminti-paslaptis).

Vietoje to kreipimesi perskaičiau: „Pasvarstę visus „už “ ir „prieš“ sumanytojai (Kas jie? Tie patys, kurie „gerėjantį drakoną“ stūmė?! ‒ V. K.) siūlo asmenybes rinktis ne vien iš 1918-1920 metų, o iš viso žinomo Prienų istorinio laikotarpio“ ( http://kvitrina.lt/iskiliausiu-simto-asmenybiu-rinkimai-is-savo-krastieciu-tarpo/). Ponai, kokie mes mankurtai esame, jeigu atmetame 1918-1940 m. Lietuvos valstybės asmenybes?! Asmenybes, kurios kūrė ir gynė mūsų kraštą, savo pavyzdžiu traukė mūsų tėvus ir senelius, užtikrino jų gyvenimą, rūpinosi mūsų valsčių kasdienybe.

Iš karto krenta į akis, kad kreipimosi autoriai paprasčiausiai neįsisavinę Lietuvos tautinės valstybės esmės. Nors rengiamės švęsti 100-ąsias Lietuvos valstybės įkūrimo metines, bet Lietuvos valstybė funkcionavo 1918-1940 ir 1990-2016 metais. Visuose kituose laikotarpiuose valdžioje vyravo okupacinės struktūros, kaip, antai, vadinamoji „Tarybų Lietuva“ į valstybės sąvoką jokiu būdu negali pretenduoti. Jeigu 1918-1940 m. istoriniame laikotarpyje mes turime įvertinti visus iškilius krašto veikėjus, tai 1940-1989 metų okupacijų laikotarpyje – tik tuos, kurie išlaikė ir puoselėjo Lietuvos valstybės idėją: partizanus, pogrindininkus, visų politinių krypčių politinius disidentus, kūrybos žmones, savo darbais išreiškusiais Lietuvos valstybės idėją. Kolūkių, partkomų, rajkomų, garkomų, komjaunimo, profsąjungų, įvairių sovietinių įstaigų vadovai, darbuotojai dirbo sau ir Motinai Partijai, bet ne Lietuvos valstybei, todėl negali būti už tai šlovinami. Peršasi įkyri mintis, kad gal Jūs, kai kurie „buvusieji“, tokia primityvia istorijos traktuote norite numatomame leidinyje tarsi šv. Petro saugojamus dangaus vartus peržengti ir Lietuvos valstybės apaštalais pasidaryti. Nuraminu – praraskite viltį, tikrai nepavyks!

Iliustracijose panaudotos Prienuose „neatrastų“ Veiverių seminarijos auklėtinio, „Žiburio“ gimnazijos mokytojo, tarpukario Lietuvos Seimo nario, garsaus Lietuvos diplomato (1894-1937) Miko Bagdono, Pakuonio savanorių organizatoriaus, tarpukario Seimo nario, žuvusių sūnų, Lietuvos partizanų Vytauto ir Jono tėvo Jurgio Marčiulionio (1870-1945), mūsų žemiečio, rašytojo, garsaus lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjo, palaidoto Prienų kapinėse, Jono Mačio-Kėkšto (1867-1902) nuotraukos.

 

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti