Laimę reikia užsiauginti patiems

„Kai tuokėmės su Jonu, mano mama mane perspėjo: „Vaikeli, angelai žeme nevaikščioja, taikykis prie vyro, ir viskas bus gerai.“ Paklausiau mamos, už tai išsaugojau ir vyrą, ir meilę jam“, pasakoja Nibrių kaimo gyventoja Monika Aleknavičienė. Į jos namų kiemą liepos 24-ąją sugužėjo nemažas pulkas svečių, panorusių išvysti išties retą reiškinį mūsų gyvenime – porą, švenčiančią 70 metų gyvenimo santuokoje. Ne tik pamatyti, bet ir nuoširdžiai pasveikinti Moniką ir Joną Aleknavičius atvyko rajono meras Vytas Bujanauskas, Tarybos narys Alvydas Vaicekauskas, Jiezno seniūnijos seniūnas Algis Bartusevičius ir jo pavaduotoja Milda Astašauskienė bei socialinė darbuotoja Birutė Mockevičienė. Stebėjosi svečiai tokia jaunatviškai guvia sodybos šeimininke – į devintąją dešimtį skubanti moteris energingumu toli pralenktų ir daug jaunesnes, o jos iškalbingumas ir išmintis sužavėjo iš karto, išgirdus pirmuosius jos žodžius. Kiekvienam ji švelniai spaudė ranką ir rado gerą žodį, meiliai kalbino seniūną A. Bartusevičių, vaikystę praleidusį kaimynystėje, maloniai nustebino ir A. Vaicekauską, pasakiusi, jog gerai jį pažįsta. O šios nuoširdžios moters pagyrimas toks tikras, kad netikėti juo negalima. Nesupeikė ji svečio noro kandidatuoti į Seimą, tik priminė, kad ten viskas savose sultyse verda, tad nežinai, kokio prieskonio ir trūksta, gal kaip tik tokio?

Paprastoje kaimo pirkioje, glūdinčioje ypatingo grožio Nibrių kaime, visada karaliavo darna ir meilė. Jonas Aleknavičius atėjo čia į žentus, bet iš karto pasijuto žmonos tėviškėje tarsi namuose – uošviai griežtai įsakė dukrai jiems girdint su vyrui nesipykti ir jo neįžeidinėti, nes jam svetimoje šeimoje kiekvienas negeras žodis skaudus. 28-erius metus dvi šeimos gyveno viename name, o barnių ir pykčių čia nebuvo. Mylėjo žentą uošviai, tuo pačiu jiems atsakė ir jis, kiekviename darbe pavaduodamas, pagarba už širdžių šilumą atsidėkodamas. Sunkiu metu susituokė Monika ir Jonas, buvo karšta 1942-ųjų liepos 16-oji, Lietuvoje šeimininkavo vokiečiai. Bet ir apie juos gerą žodį surado Monika – nors ir sunkias duokles lupo iš kaimo žmonių okupantai, bet už tai atsilygindavo dideliais geros duonos kepalais, o jų vestuvėms, kaip, beje, ir kitų, išdavė korteles degtinei nusipirkti. Tad nors ir karo metai buvo, bet „veseilia“ neprasta, vaišių užteko, o ant stalo ne tik „samagono“, bet ir pirktos degtinės svečiams užteko. Baisiausias laikas poros gyvenime buvo karo pabaiga, kuomet dvi kariaujančios pusės įsikūrė ant Nemuno krantų, o Nibrių kaimas atsidūrė kaip tik ties fronto linija. Išsikėlė žmonės pas kaimynus už kelių kilometrų, ir skaudančiomis širdimis stebėjo nuo jų namų pusės kylančius dūmus – bešaudant buvo padegta keliolika trobų, artilerijos sviedinys driokstelėjo ir Aleknavičių kieme.

Nugriaudėjus karo audroms, atėjo laikas gyvenimui – ir vėl svetimų užgrobtame krašte. Koks tai buvo laikas, kas buvo patirta, šiandien jau atrodo tolima ir nesvarbu. Jonas ir Monika gražiai sutardami, vienas kitą mylėdami ir tausodami, štai jau mini 70 metų bendro gyvenimo jubiliejų, tuo labai džiaugiasi įsūnis, gražus pulkelis anūkų ir proanūkių. Nedavė Dievas Aleknavičiams savo vaikelio, bet padovanojo laimę užauginti sesers sūnų, išleisti jį į gyvenimą, glausti savo šiltuose namuose ir jį, ir jo atžalas. Stebisi Monika ir Jonas, kokie geri jų vaikai, kaip juos myli, kaip sielojasi dėl jų ligų, kaip stengiasi padėti, užvaduoti. O svečiams ir be žodžių buvo viskas aišku – argi galėjo tokią didžiulę meilę patyrę vaikai kaip nors kitaip elgtis su žmonėmis, dovanojusiems jiems saugumą ir ramybę, gyvenimą darnioje šeimoje. Trumpam prie svečių sustojusi Rasa, skubėjusi ruošti vaišes, džiaugėsi, kad mamytė jų atvykimui vis iškepa krosnyje blynų ant lapų, o jų skonis – nenupasakojamas, nes ir bulvės šiuose namuose skanesnės, ir kiekvienas mamytės valgis gardus nepakartojamai, nes labai gera šeimininkė esanti. Monika juokauja, kad į ruošiamą valgį prie visko jį įdedanti dar ir trupinėlį meilės, todėl net ir „amerikonkų“ bulvių skonis kitoks išeina. O meilės šios moters sieloje tikrai nestinga, tad atsakymas į svečių prašymus išduoti tokio gražaus bendro gyvenimo paslaptį aiškus, užtenka pažvelgti į švelniai savo vyro veidą glostančią Moniką, į negrabiai, bet taip jaukiai žmoną apkabinantį Joną. Tokios dviejų širdžių darnos, tokio tarpusavio supratimo ir tikros meilės tarp šiandieninių porų ilgai ieškoti reikėtų, o Monika dar ir neslepia: „Taikytis smagiau, negu bartis“. Nenupirksi to ir nepasiskolinsi, tik kantrybe, savu kailiu ir savu protu tokios šeimyninės darnos gali išmokti, sako A. Vaicekauskas. Sveikindamas šią nuostabią porą, jis palinkėjo jiems sveikatos, nes tik jos ir trūksta šiems turtingos dvasios garbų amžių pasiekusiems žmonėms, jau susidūrusiems su ligomis ir pajutusiems jų nešamas negandas. Ir švęsti vestuvių jubiliejų jis palinkėjo Aleknavičiams kasmet, kad kiekvieni metai jų gražiai šeimai atneštų kaskart vis daugiau džiaugsmo ir palaimos. O iki sekančio jubiliejaus seniūnas A. Bartusevičius pažadėjo paruošti Monikai labai ypatingą dovaną – gauti ekspedicijos užrašytus jos mamos dainų įrašus, kad šiuose namuose nepritrūktų ne tik dabartinės laimės, bet ir prisiminimų apie ją išmokiusius užsiauginti žmones.

Taip pat skaitykite

1 komentaras