lsdp-baneris-2a

Kurorto istorijos puslapiai. 3. Sanatorinio gydymo pradžia – Stakliškėse

IMGP5442Straipsnių ciklas parengtas kartu su Birštono muziejaus vyr. fondų saugotoju istoriku Vytautu Kuzmicku

„Vanduo čionai mineralinis,

Ir viskas čia iš mineralų, -

Čia oro, saulės, purvo tynės

Sveikatai mačija be galo…“
(K. Binkis. Jauniausia Lietuva.
Šešioliktoji giesmė
)

Liudvikas Vladislovas
Franciškas Kondratovič, arba
Vladislovas Sirokomlė, (1823-1862),
lenkų poetas, per savo trumpą
gyvenimą paliko gausų literatūrinį palikimą. Itin populiarus tarp savo kartos žmonių, mums jis svarbus ir tuo, kad jo kūriniuose įamžinti to meto Lietuvos gyvenimo, gamtos vaizdai, istorinės žinios.

Prienu_seniunijos_zaidynes_2013_sachmatai-saskes

Jo kūrinyje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ (Wyciecki po Litwie w promieniach od Wilnia, 2 tomai, 1857 m. ir 1860 m.) gausu žinių apie Birštoną ir jo apylinkes, apie kurorto įkūrimą. Anot V. Sirokomlės, į mineralinius vandenis dėmesys visų pirma nukrypo dėl to, jog iš jų buvo tikimasi išgauti druską, mat neturtingi kaimiečiai, neišgalintys nusipirkti šio būtino prieskonio, gamindami maistą vartodavo sūriųjų šaltinių vandenį. Tad druskos viryklą Stakliškėse, kur buvo šių versmių, esą įrengė Lietuvos etmonas Liudvikas Pociejus (Pacas), bet ši užmačia žlugusi. Tiesa, istoriko V. Kuzmicko nuomone, ši V. Sirokomlės išvada dar reikalauja išsamaus tyrinėjimo, nes Pociejų ir Pacų negalima tapatinti, o ir abi didikų giminės keliasdešimt metų skirtumu valdė Stakliškių apylinkių žemes.

Bandymas pakartotas ir Stanislovo Augusto laikais, tačiau to meto mokslininkai nustatė, jog dėl mažo valgomosios druskos kiekio vandenyje jos gavyba tikrai neapsimokėtų. Į gydomąsias šaltinių savybes dėmesys esą buvęs atkreiptas tik 1841 metais, kuomet Stakliškių apylinkių gyventojai, šiuose vandenyse išmaudę gyvulius, juos pagydė nuo dedervinės, o „valdžios pakviestas daktaras Zelionka ir vaistininkas Ancipa […] pareiškė, kad minėtieji šaltiniai gali gydyti tam tikras ligas“: reumatą, išbėrimus, geltligę, kirmėles. Anot V. Sirokomlės, ligoniams tai buvo labai puiki galimybė atvykti prie savų, artimų ir pigesnių vandenų, o ne prie brangiųjų užsienyje.

Pirmąsias maudykles atvykstantiems ligoniams Stakliškėse pastatė liūdnai pagarsėjęs generolas M. Muravjovas, valdęs šią vietovę. Jo užmačias pratęsė ir įgaliotinis V. Rykačiovas, dar labiau išplėtęs gydyklų pastatus. 1851 metais čia gydėsi 60 žmonių, o per dvejus metus jų skaičius išaugo iki 200 (V. Sirokomlė, Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą). Deja, Stakliškėms tapti tuo, kas šiandien yra Birštonas, lemta nebuvo. 1857 metais sudegė dalis gydyklų pastatų, o gydomieji šaltiniai ėmė sekti.  

Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas, istorikas Vytautas Kuzmickas pasakoja, jog V. Sirokomlė ne tik paliko daug įdomių istorinių faktų apie 19-ojo amžiaus Lietuvą, bet ir suteikė stebėtojiškus mokslo pagrindus apie mineralinį vandenį. Poeto populiarumas šias žinias padėjo paskleisti visuomenėje, ir, kas žino, gal prisidėjo ir prie Birštono kurorto suklestėjimo.

Bus daugiau

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti