Gruodžio 17 dieną (trečiadienį), 15.00 val., į Prienų rajono savivaldybės salę rinksis visi tie, kuriems svarbios tarpukaryje puoselėtos tvirtos žmogiškosios vertybės, mūsų protėvių – nepriklausomos Lietuvos karių atminimo įamžinimas.
Šimtai vardų ir pavardžių, likimų su kuriais būsimoje savo veikloje susidursime. Viena iš asmenybių, kurios vaidmuo kuriant nepriklausomą Lietuvą Jiezno krašte yra visiškai neatskleista, tai – Antanas Majus (1895-1972).
Metai, prilygę keleriems
Antanas Majus gimė 1895 m. Šilalės valsčiaus Šiaudalių kaime, Tauragės apskrityje. 1915 m. jis baigė Raseinių pradinės mokyklos 4 klases. Tais pat metais, lapkričio 12 d., įstojo į „Ryto“ draugijos pedagoginius kursus. 1916 m. vasaryje, baigęs minėtuosius kursus, išvyko dirbti mokytoju į Barčių pradinę mokyklą. 1917 m. dirbo Jakėnuose ir Varėnoje. Jiezne A. Majus dirbo tik vienerius metus, 1918-uosius. Tačiau tie metai labai svarbūs, nes čia, Jiezne, kartu su kunigu Jonu Galaune jis tvirtino lietuvybę, kūrė lietuviškąją krašto savivaldybę. Nuo pat 1918 m. pradžios jo veiklą jau pastebėjo „Lietuvos aidas“ ir „Tėvynės sargas“.
Liciškėnų pradžios mokykloje
Štai, 1918 m. kovo 23 dienos publikacijoje rašoma apie nuo pat metų pradžios pradėjusią dirbti, jau nuo 1917 m. pradžios veikiančią (įsteigta 1916 m. lapkrityje), pradinę mokyklą. Pabrėžiama, kad tai, kad mokykla veikia dėka dviejų kaimo žmonių: mokytojo Justo Guso sumanumo ir vietinio ūkininko Petro Kuzmicko paramos ir organizacinės veiklos. Šis net įsteigė vakarinius mokymosi kursus suaugusiems: „kursuose lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, geografijos, aritmetikos ir sveikatos dalykų. Mokytojauja J. Gusas ir A. Majus. Kursus lanko 40 vaikinų, 1 vyriškis ir 5 merginos“ („Tėvynės sargas“, 1918 m. kovo 23 d., nr.11, p.8). Tai aprašė ir 1918 m. kovo 5 dienos „Lietuvos aidas“, Nr.28(76). Mano senelė apie jos vyro organizuotuose kursuose mokiusį A. Majų savo vaikams prisimindavo, kaip gerai mokėjusį vokiečių kalbą ir matematiką, nes atmintinai skaičiavo visus aritmetinius triženklių skaičių veiksmus.
Jiezno pradžios mokykloje
Po dviejų mėnesių A. Majus jau mokytojauja Jiezne: „Š. m. vasario mėn. „špitolės“ name buvo atidaryta mokykla, kurią lanko daugiau kaip 30 žmonių. Mokytojauja A. Majus. Mokyklai padidinti rūpinamasi padidinti senosios mokyklos namas“ („Tėvynės sargas“, 1918 m. balandžio 23 d., nr.13, p.9). Apie tai rašė ir „Lietuvos aidas“, 1918 m. kovo 26 d., nr.37(85), p.3.
Parapijos komitete
1918 m. pabaigoje Vilniuje turėjo įvykti atkurtos valstybės tautos šventė. 1918 m. birželio pradžioje Jiezno bažnyčioje buvo išrinktas pirmasis krašto savivaldos komitetas, parapijos komitetas, kuriam vadovavo kunigas J. Galaunė, pavaduotoju buvo išrinktas mokytojas A. Majus, iždininku – A. Tamošiūnas. Pats komitetas ruošėsi vykti į šventę, bet vokiečiai ją atšaukė. A. Majus palaikė gerus, bičiuliškus santykius su kunigu J. Galaune, rėmė krašto lietuviškos savivaldos vizijas. Kartu su klebonu J. Galaune organizavo savanorių vykimą į Alytų paskutinėmis 1918 m. gruodžio dienomis (Byla „Klebonas Galaunė 1915-1918“ – Jiezno parapijos archyvas).
Pirmasis krašto mokytojas metodininkas
Dirbdamas Jiezno pradžios mokykloje, A. Majus savo darbo patyrimą, įžvalgas išdėstė Prano Dovydaičio redaguojamoje „Lietuvos mokykloje“ (Antanas Majus. Ar reikalinga mokytojui rengtis pamokoms? „Lietuvos mokykla“, 1918, nr.5-6, p.125-129). Kiekvienas susidomėjęs tai perskaitys e-pavelde. Tik pateiksime keletą mokytojo minčių: „Jaunimo auklėjimas bei lavinimas, tai ne amatas“; „Liaudies mokytojas turi rengtis pamokoms nemažiau, kaip profesorius“; „Be pedagogikos, knygų, kursų, atidaus rengimosi pamokoms mokytojas mokyklai bus ne gyvybės šaltinis, bet tik mirties šmėkla ir vietoje gražių gėlių priveis pelėsių“ (Ten pat). Tolesnė A. Majaus biografija
Žurnalistė Gražina Sviderskytė ir kiti savo „Istorijos detektyvuose“ teigė, kad A. Majus buvo kontržvalgybininkas, padėjęs Antanui Smetonai susekti 1927 m. Tauragės pučą. Neturime faktų, tik hipotezes. Jeigu ir tarnavo kontržvalgybininku, tai Lietuvos labui. Kad A. Smetonos autoritarinis režimas jam buvo svetimas, parodo tai, kad jis savo gyvenimo didesniąją dalį praleido emigracijoje. Toliau šios šviesios asmenybės biografiją pateikiame remdamiesi solidžiu Nacionalinio muziejaus bibliotekos leidiniu „Lietuvos karininkai 1918-1953“: „1919 04 15 pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. 1919 12 16, ją baigus, suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis, paskirtas 7 pėstininkų pulko, 4, vėliau 5, 6 ir 7 kuopų jaunesniuoju karininku. 1920 m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su bermontininkais ir lenkais. 1920 12 12 pateko į lenkų nelaisvę, bet pabėgo. 1921 09 01 paskirtas į I pėstininkų divizijos štabą. 1922 09 25 – Karo mokslo skyriaus periodinių leidinių redaktoriaus pavaduotoju. 1923 05 18 – pakeltas į vyr. leitenantus. 1923 12 31 paskirtas į 2 pėstininkų pulką, 1924 08 28 – į minosvaidžių batalioną. 1923 11 24-1924 08 15 mokėsi ir baigė Aukštuosius karininkų DLK Vytauto kursus (IV laida). 1925 04 23 grąžintas į Karo mokslo skyrių. 1925 11 12-1926 02 03 dirbo laikinuoju žurnalo „Karys“ redaktoriumi. 1926 07 31 paskirtas į Vyr. kariuomenės štabo Informacijos skyrių. 1926 08 01 pakeltas į kapitonus. 1926 12 24, pačiam prašant, paleistas į atsargą (po A. Smetonos autoritarinio perversmo – V. K.). Kaltinant, kad Tauragės sukilimo metu buvo susijęs su sukilėliais, iškelta baudžiamoji byla. Neradus kaltės, byla nutraukta. 1928 m. išvyko į Berlyną. Vėliau emigravo į Braziliją, gyveno San Paule, dirbo banke, įsigijo viešbutį. Dalyvavo lietuvių emigrantų veikloje, iki 1936 m. Brazilijos lietuvių sąjungos pirmininkas. Mirė 1972 12 21 Guarazoje, San Paulo apylinkėse. Buvo vedęs, turėjo sūnų“ (Lietuvos Nacionalinio muziejaus biblioteka. Lietuvos karininkai 1918-1953 m.,V tomas, V., 2008, p.131-132).
Profesionalus kariškis, mokytojas, patriotas, palikęs trumpą, bet prasmingą ir garbingą pėdsaką Jiezno krašto istorijoje.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
