Kraštas tarpukario Lietuvos Seimų rinkimuose 1920-1940 m. Rinkimai į Steigiamąjį Seimą 1920 metais (I)

Istorija ir šiandiena

Vyksta aktyvi, karšta rinkimų į Lietuvos Seimą agitacinė kompanija. Paskelbti partijų kandidatai visokiais būdais, įvairiausiose erdvėse kviečia žmones pasirinkti ir gundo už juos balsuoti. Patys rinkėjai, kaip pagrindinį argumentą, kiekvieną dieną kelia klausimą: ar per ketverius metus rinkiminiai pažadai liko tik pažadais, ar buvo iš tiesų atsisukta į krašto žmogų, ar nebuvo piktnaudžiaujama jo rinkimine valia? Ne vienas susimąsto, ar Seimo narys tik jau patvirtinto biudžeto perraikytojas, nuolatinis tortų ir kitų dovanėlių savo rinkiminėje apygardoje dalintojas, ar giliai veikiantis įstatymus, keičiančius Lietuvos ekonomiką, saugumą ir socialinę būklę?! Krašto žmonės taip pat dažnai susirūpinę paklausia: o gal matome tik staigiai kylantį, bet greit nenuvaldomai prapuolantį, visuomenei medaus neatnešantį politinį spiečių?!

Koks tas krašto žmonių atstovo tautos atstovybėje etalonas? Iš kur turime semtis pavyzdžio jėgos? Norėdami tai išsiaiškinti, bandysim panirti į krašto, besiruošiančio minėti 100-ąsias Lietuvos tautinės valstybės ir krašto savivaldos metines, politinės istorijos klodus. Prieš pradėdami analizę, tiesiog norėdami padėti dabartiniams kandidatams į Seimą, pastebėsime kai kuriuos tarpukario Seimo narių asmenybių ir jų veiklos bruožus: 1) atsidavimas tautai, o ne savo asmeniniams interesams; 2) sugebėjimas su rinkėju kalbėti ne iš balso „išprašymo“ reikalo, o iš širdies, paprastai, žmogiškai, rodyti savo paprastumą ir kuklumą; 3) sugebėjimas pateikti savo suprantamą, realiai įgyvendinamą valstybės reikalų ir savo atsakomybės viziją, o ne konkurentų kritiką; 4) Seimo narių atsakomybė katalikų tikėjimui ir bažnyčiai.

Dievo namuose Seimo nariai lankydavosi nuolatos, kaip katalikai, nevengdavo jie ir nuolatos jai aukoti. Lankymasis bažnyčiose, atlaiduose nebuvo rinkiminės agitacijos dalis, o tik Seimo nario, kaip parapijiečio, dvasinis bendravimas su Viešpačiu nuolatos lankomoje savo bažnyčioje. Dabartinis Seimo narių skverbimasis į bažnyčias per atlaidus dažnai turi ydingą, pigų, savireklaminį pobūdį, kenkiantį ir patiems politikams. Gal geriau kiekvienas iš Jūsų, mielieji kandidatai į Seimą, vietoje parodomojo išstovėjimo žmonių minioje, bent keliais šimtais eurų paremkite sunkioje būklėje esančią Išlaužo ar kitą bažnyčią? Tai ir prie žmonių priartėsite, ir Dievui artimesni būsite.

Pranas Salcius

Tarpukario kandidatai į Seimų narius buvo labai artimi žmonėms, nes jie buvo šalia, buvo matomi. Jie gydė žmones (J. Brundza), jie buvo jų siuvėjai (P. Šalčius), jie buvo, kaip ir daugelis, ūkininkai: Adomas Kabašinskas, Juozas Blekaitis, Motiejus Gustaitis, Jurgis Marčiulionis; jie mokė tų pačių rinkėjų vaikus (Matas Šalčius), augino ir turguose pardavinėjo savo užaugintus vaisius ir daržoves, vertėsi vasarnamių nuomavimu (Juozas Silvanavičius ir Emilis Kalhofas) („Lietuva“, 1920 m. balandžio 1 d., nr.74(356), p.2). Jie negalėjo būti ambicingi, pasipūtę ir „pasikėlę“, nes tiesiog būtų buvę juokingi. Jie jautė atsakomybę sau, šeimai, krašto žmonėms. Be to patriotinio idealizmo, jie turėjo nuostatą, kad jų įgytas išsilavinimas, turimos žinios ir gyvenimo patirtis tiesiog reikalauja eiti į Seimą ir padėti kurti Valstybę.

Per visą tarpukario nepriklausomos Lietuvos istoriją krašto žmonės dalyvavo šiuose rinkimuose: į Steigiamąjį Seimą, dirbusį 1920-1922 metais, į Į-ąjį seimą (1922-1923), į II-ąjį Seimą (1923-1926), į III-ąjį Seimą (1926-1927), į IV-ąjį Seimą (1936-1940).

Pasiruošimas rinkimams į Steigiamąjį Seimą

Jau 1918 m. Vasario 16-osios akte signatarai-Lietuvos tarybos nariai, pripažindami Lietuvos nepriklausomybę, kartu pažymėjo, kad „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu keliu visų jo gyventojų išrinktas“. Dveji metai po nepriklausomybės paskelbimo buvo kovų su bolševikais, bermontininkais, želigovskininkais metai. Tik 1920 m. Vasario 16-osios nuostata galėjo būti įgyvendinta. Tai kuo greičiau skatino daryti ir tai, kad naujoje Lietuvos valdžioje su senu carinių laikų vietiniu aparatu prasidėjo atsirasti stiprūs korupcijos požymiai, nesiskaitymas su piliečiais.

Kreipimasis

1919 m. spalio 30 d. Valstybės Taryba priėmė Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, pagal kurį Seimo nariai turėjo būti išrinkti visuotiniu, tiesiu, lygiu ir slaptu balsavimu. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku buvo paskirtas žinomas teisininkas, politikas ir visuomenės veikėjas, kilęs iš Leskavos kaimo (dabartinė Veiverių seniūnija), Petras Leonas (1864-1938). Rinkimuose turėjo dalyvauti visų tikėjimų ir tautybių Lietuvos piliečiai, tiek vyrai, tiek moterys. Rinkti Seimo narius galėjo piliečiai, kuriems rinkimų dieną buvo sukakę 21 metai. Renkamųjų į Seimo narius amžius turėjo būti ne mažiau 24 metai. Iš pradžių rinkimų teisė nebuvo suteikta kariškiams, vėliau apribojimas buvo panaikintas. Negalėjo rinkti ar būti renkamais Tėvynės išdavikai bei teistieji už politinius ir sunkius kriminalinius nusikaltimus. Tie, kurie padarė smulkius nusikaltimus, galėjo rinkti ir būti renkami tik praėjus 3 metams po bausmės atlikimo (Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymai ‒ „Vyriausybės žinios“, 1919 m. gruodžio 2 d., Nr.16, p.1). Rinkimai turėjo vykti dvi, o prireikus ir tris dienas. Buvo sudarytos 10 rinkiminių apygardų, trys iš jų, buvusios dabartinėje Lenkijos ir Baltarusijos teritorijoje, Lietuvos valstybės buvo jau nekontroliuojamos. Mūsų kraštas (tuometiniai su kai kuriais ribų pataisymais Jiezno, Stakliškių, Nemajūnų, Ašmintos, Balbieriškio, Klebiškio, Veiverių valsčiai ir Prienų miestas priklausė pirmajai Marijampolės rinkiminei apygardai). Rinkiminės apylinkės atitiko valsčių ribas.

1920 m. kovo 20 d. rinkiminėse apylinkėse buvo paskirti šie rinkiminių komisijų pirmininkai. Tai daugiausiai buvo valsčių viršaičiai, kaip išsilavinę ir atsakingi žmonės. Marijampolės apskrityje: 1) Ašmintos – Petras Krušnauskas, 2) Balbieriškio – Ignotas Daugirda, 3) Klebiškio – Juozas Dlugauskas, 4) Veiverių – ūkininkas Matas Gustaitis, 5) Prienų miesto – įtakingas ir atsakingas Prienų miesto tarybos pirmininkas Konstantinas Olšauskas. Alytaus apskrityje: 1) Jiezno ir Stakliškių valsčiaus (nemaža dalis Stakliškių valsčiaus buvo dar okupuota lenkų legionierių –želigovskininkų) – Jiezno valsčiaus viršaitis Jurgis Dukavičius, Nemajūnų – valsčiaus viršaitis Jonas Žeimys. Partijos pateikdavo kiekvienoje apygardoje sąrašus, už kuriuos rinkėjai balsuodavo, kandidatas negalėjo būti daugiau kaip 5 apygardų sąrašuose. Marijampolės apygardoje buvo pateikti šių partijų ar koalicijų rinkiminiai sąrašai: Nr.1 – Valstiečių sąjungos; Nr.2 – Socialistų-liaudininkų demokratų; Nr.3 – bendras Lietuvos Krikščionių demokratų partijos, Ūkininkų sąjungos, Darbininkų krikščionių sąjungos, Katalikių Moterų draugijos ir pavasarininkų sąrašas; Nr.4 – Lenkų centrinio rinkimų komiteto; Nr.5 – Ekonominės bei politinės Lietuvos žemdirbių sąjungos; Nr.6 – Santaros; Nr.7 – Žydų liaudies sąjungos; Nr.8 – Nepartinių grupės. LSDP dėl parsidavimo bolševikams, okupavusiems 1919 m. Lietuvą, mūsų krašte buvo labai nepopuliari, nemėgstama, todėl rinkimuose dalyvauti neišdrįso („Lietuva“, 1920 m. balandžio 1 d., Nr. 74(356), p.2). Kitose Lietuvos vietose rinkimuose ši partija dalyvavo, kai kur jos nariai buvo išrinkti ir Seime sudarė frakciją.

Nepartin grup

Rinkimų procedūra 1920 m.

Balsavimas pagal įstatymą turėjo prasidėti 8 val. ryto ir turėjo baigtis 8 val. vakaro. Kiekvienas rinkėjas balsuodavo ne už konkretų žmogų, bet už kurį nors politinių partijų sąrašą.

„Butą rinkimams atlikti duoda valsčius arba miesto valdyba. Butas turi būti erdvus. Stalas, prie kurio susėda apylinkės rinkimų komisija, statomas taip, kad prie jo prieitų iš visų pusių. Ant to stalo turi būti pastatyta keturkampė skrynutė su nedideliu viduryje dangčio plyšiu kortelėms įleisti. Skrynutės toks didumas, kad į ją tilptų visos rinkikų kortelės, o dangčio plyšys toks, kad į jį lįstų konvertas su kortele. Skrynučių didumą nustato apygardos komisija. Skrynutės prirengiamos miestų ir valsčių valdybų.

Rinkimų bute geidžiama dar vienas kambarys, įeinamas tik per rinkimų kambarį. Jeigu tokio kambario nėra, tai netoli komisijos stalo turi būti pastatytas dar vienas ar du stalu, kad rinkikas nematomai galėtų įdėti savo kortelę į konvertą. Rinkimų bute turi būti taip pat prieinamoje vietoje padėti rinkimų įstatymai ir rinkikų sąrašai. Rinkimai atliekami, įduodant įdėtą į konvertą voką tik su vienu išsirinktu kandidatų sąrašu.

J.  Marciulionis,redag.

Balsų skaičiavimas prasideda, balsavimui pasibaigus, trečią dieną, 10 val. ryto. Iš ryto komisijos pirmininkas atidaro rinkimų buto duris kartu su komisijos nariais ir su atvykusiais rinkikais, kurie atvyko, atidaro skrynutę, skaito kiek konvertų įdėta į skrynutę, neatplėšdamas konvertų. Jei konvertų skaičius skiriasi nuo pažymėtų rinkikų sąraše įdavusių balsus skaičiaus, tad tai paaiškinama protokole, išrodant kiek galima to priežastis“ (Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymai ‒ „Vyriausybės žinios“, 1920, Nr.16, p.3 – kalba netaisyta). Įstatyme akcentuojama, kas yra negaliojančios korteles, nurodoma nuo 500 iki 1000 auksinų (litas dar buvo neįvestas) baudos už agitaciją rinkimų metu, papirkinėjimą.1920 m. balandžio 14 dieną prieš rinkimus mūsų krašto renkami į Steigiamąjį Seimą buvo šiuose sąrašuose: Trečiajame (Krikščionių demokratų) siuvėjas iš Čiudiškių (Klebiškio valsčius) Pranas Šalčius ir pakuoniškis iš Pašventupio Jurgis Marčiulionis; Ketvirtajame – Lenkų centrinio rinkimų komiteto – prienietis, vasarnamių savininkas Juozas Silvanavičius bei žemės ir vasarnamio Alksniakiemyje savininkas Emilis Kalhofas; Penktajame –Ekonomimės bei politinės žemdirbių sąjungos – mokytojas Matas Šalčius iš Čiudiškių; Aštuntajame, nepartinių sąraše buvo žinomas Prienų gydytojas Juozas Brundza, Birštono ūkininkas, vėliau girininkas Adomas Kabašinskas, birštoniškis žemdirbys Juozas Blekaitis. Dar kiti krašte gimę žmonės kandidatavo kitose apygardose. Apie tai vėliau.

 

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

 

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti