Kovo 11-oji. Suteikime žodį Lietuvos valstybingumo kovotojams

Prieš 26-erius metus Lietuvos valstybė atgimė antrą kartą.Tą istorinę dieną teisėje nutraukėme bet kokius okupacinės priklausomybės ryšius su Sovietų Sąjunga, nukabinome Lietuvos Respublikos istorinio parazito – LTSR herbą. Istorinėje perspektyvoje dar daug turėjome atlikti darbų, praktiškai įgyvendindami mūsų valstybingumą.

Dažnai iš inercijos, o gal ir nežinojimo, nesusimąstome apie antrojo mūsų valstybės atgimimo pamatus nukalusius žmones.Visi žinome Sąjūdį,daug kas jame dalyvavome. Sąjūdis buvo visa tauta, tada mes jau nieko nebijojome, kada už rankų susikibę laikėmės ir net tankų vikšrų, kalašnikovų smūgius ir skaudžias barikadų netektis atlaikėme.

O visgi, ar tik čia kelio pradžia…

Lietuvos disidentų garbė

Už mūsų atėjimą į laisvę pirmiausiai turime būti dėkingi mūsų partizanams, kurie sunkiausiomis aplinkybėmis, enkavedistų ir vietinių stribų persekiojami, vietinių parsidavėlių skundžiami, bandė tautos prigimtines teises – turėti savo valstybę – apginti. Nelygioje kovoje, vienų vieni, jie žuvo, nesulaukę net elementariausios žmogiškos teisės – būti palaidotiems.

Šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje į kovą stojo Lietuvos gimnazijų ir progimnazijų moksleiviai. Prienuose, Jiezne ir kitose krašto vietose atsišaukimais, tautinės vėliavos iškėlimais ant piliakalnių, sovietinės administracijos pastatų bandė priminti, kad mes buvome Lietuvos valstybė ir turime ja būti. Sovietų saugumo batai per tą laisvės viltį peržengė, ją sumindė, pogrindininkus ištrėmė dešimtmečio bausmėms į Sovietijos šiaurės erdves.

Septintajame dešimtmetyje tarsi bandėme įsiklausyti į chruščiovinį politinį atšilimą, pradėtas bent primityviausias laisvėjimo reformas, mūsų tremtinių grįžimą iš Šiaurės. Bet kokias iliuzijas sugriovė 1968 metų „Prahos pavasario“ numalšinimas, Čekoslovakijos okupacija. Jau tada Antanas Terleckas pradėjo savo kovą.

Dauguma prie Sovietijos, prie jos dogmų, pasakodami anekdotus prisitaikėme. Netikėjome, kad nebūsime amžiams nelaisvi. Žinojome, kad visos imperijos sugriūna, bet manėme, kad tai bus po šimto ar dviejų šimtų metų.

Deja, ne visi taip, kaip mes, manė. Buvo daugiau kaip 100 laisvės kovotojų. Būtent juos turėtume prisiminti, jų politines biografijas paanalizuoti. Ne visiems dabartiniams veikėjams tai malonu ir paranku. Dėl dviejų priežasčių. Kyla logiškas klausimas – o ką Tu darei, kai laisvės kovotojai kalėjimuose, tremtyse tik Šiaurės pašvaistes matė kaip savo „premijas“?! Antra, tai, kad kai kurie iš mūsų norėdami save įvardinti laisvės kovotojais, prisimename, kad „čėrką išmetę“ „Lietuva brangi“, „Ant kalno mūrai“ ar „Žydi Lietuva“ sudainuodavome. Ne, tikrai nei aš, nei Jūs, nei dauguma iš mūsų nebuvome laisvės kovotojai. Ir todėl laisvės kovotojams nusilenkime, juos atmindami pagarbą išreiškime.

Antanas Terleckas – laisvės žmogus

Šis pilietinės drąsos žmogus gimė 1928 metais. Baigęs mokyklą vėliau kaip ekonomistas kilo karjeros darbe ir mokslinėje veikloje laiptais, tačiau jau 1958 metais ketveriems metams buvo nuteistas už laisvas mintis, laisvą požiūrį į Sovietiją. 1964-1969 m. jis neakivaizdiniu būdu studijavo Vilniaus universitete istoriją. Savo diplominiame darbe apie Lietuvos istorijos laikotarpius jis padarė išvadą, kad Lietuva buvo okupuota Molotovui ir Ribentropui susitarus. Diplominio darbo su tokiomis išvadomis niekas neleido ginti. Už moksliniame darbe pareikštų minčių propagavimą 1973 metais buvo uždarytas į Lukiškių kalėjimą.

Tačiau tai drąsaus žmogaus nesustabdė. Iš kalėjimo grįžęs A. Terleckas galėjo dirbti tik darbininku, gaisrininku, durininku. 1974-1978 m. – aktyviausi laisvės kovos metai. Jis išleido daugybę leidinių apie sovietinę Lietuvos okupaciją, su idėjų draugais Viktoru Petkum, Nijole Sadūnaite darydavo pareiškimus per „Amerikos balsą“, BBC, „Laisvės“ radiją ir kitas informacijos priemones. 1978 m. su bendraminčiais įkūrė Lietuvos laisvės lygą. 1979 m. rugpjūčio 23 dieną kartu su bendraminčiais parašė ir išplatino „45 pabaltijiečių memorandumą“, raginantį panaikinti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes ir atkurti nepriklausomas Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybes.

Už tai jis buvo nuteistas 3 metams lagerio, 5 metams tremties. Ištremtas buvo į Magadano sritį.

1987 m. sausyje A. Terleckas sugrįžo į Lietuvą ir iš karto įsijungė į kovą už Lietuvos laisvę. Tų metų rugpjūčio 23 dieną kartu su kitais bendražygiais iš Lietuvos laisvės lygos organizavo žinomą ir garsų mitingą Molotovo-Ribentropo paktui pasmerkti. A. Terlecko vadovaujama Lietuvos laisvės lyga 1988-1990 metais buvo tautos kovos išbandymų poligonas. Jų demonstracijose ir mitinguose pirmiausiai iškeltus reikalavimus, paremtus tautoje, šiek tiek vėliau realizuodavo Sąjūdis. A. Terlecką stipriai kovoje palaikė jo žmona Elena, su kuria jis susilaukė sūnų Gintauto ir Ramūno (dabartinio „Lietuvos žinių“ redaktoriaus) ir dukters Vilijos. Nesusikrovęs jokių turtų, praradęs sveikatą, jis yra įvertintas: 1998 m. – Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2004 m. – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, o 2012 m. – Laisvės premija.

A. Terleckas neturėjo šilto patogumo. Jis nebuvo prisitaikėlis. Jis buvo „neokupuotas“ žmogus, laisvas žmogus. Jis buvo ne vienas. Tai ir V. Petkus, N. Sadūnaitė, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Prienų kunigas Juozas Zdebskis. Ir dar apie šimtą mūsų laisvės kovotojų. Jų biografijas patys pastudijuokim. Jeigu mūsų šventėse neatsiminsim šių žmonių, tai tiek mes ir verti. Noriu priminti, kad šiais metais sukako 30 metų nuo J. Zdebskio mirties. Mūsų rajone veikė aktyvus „Katalikų kronikos“ platinimo tinklas. Nežinau, ar jo nariai bus pakviesti į Kovo 11-osios šventę Prienuose…

Švęsdami Kovo 11-ąją akivaizdžiai regime daugelio pareigūnų nekompetencijos, kvalifikacijos žemumas, dialogo su visuomene stoką. Jeigu negerbiami tie, kurie išreiškia pilietinę poziciją, jeigu jiems daromas koks nors spaudimas, reiškia, turime reikalą su sovietiniu valdžios įšalu, lotyniškai taip vadinama Terra Sovietica. Krašto istorijoje šių įvykių esmė ir jų veikėjai tikrai bus įvardinti tikraisiais vardais.

Su Kovo 11-ąja, su mūsų valstybės pergalės, su mūsų būsimųjų pilietinių pergalių metais!

 

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti