Laimutė Jančiukienė
Mero baneris

Knygos apie grįžtamąjį ryšį pristatymas

ligita-jakucionyte

Sausio 17 d. (antradienį) 18 val. Birštono viešojoje bibliotekoje vyks supervizorės, lektorės Ligitos Jakučionytės knygelės „Ačiū, kad pasakei: mokomės grįžtamojo ryšio“ pristatymas. Knygelė skirta 10–12 metų vaikams apie tarpusavio santykius ir grįžtamąjį ryšį, tačiau kviečiame ir suaugusiuosius, norinčius mokyti vaikus ir mokytis kartu su jais: pozityviai mąstyti, auginti save, ugdyti savivertę, stiprinti valią, o svarbiausia – suvokti grįžtamojo ryšio vertę bendraujant.

L. Jakučionytė yra ir Lietuvos profesinių santykių konsultantų asociacijos profesinių santykių konsultantė, „Psichologija Tau“ žurnalo straipsnių autorė, 30 metų išdirbusi Lietuvos ir užsienio verslo kompanijose (Mars Incorparated, Alma littera grupė). Neseniai įsikūrė Birštone ir tęsia savo mėgstamą veiklą. „Ačiū, kad pasakei“ gimė iš noro pasidalinti savo patirtimi:

„Pirmą kartą grįžtamąjį ryšį apie save išgirdau daugiau nei prieš 20 metų darbe. Ir ką gi? Turėjau atsiprašyti ir grįžau namo. Negalėjau nei dirbti, nei galvoti. Jaučiausi kaip traukinio pervažiuota… Nors tas atsiliepimas, kurį išgirdau, buvo pozityvus, tačiau pasijutau kaip nuoga. Šitaip mane mato? Mato netgi daugiau nei aš pati save? Kaip taip gali būti?! Šiai informacijai suvirškinti man reikėjo laiko…

09475757-1000x1000 2

Daug metų mokiau, mokau ir pati mokausi teikti ir priimti grįžtamąjį ryšį, kol pagaliau supratau, kad pradėti reikėtų jau vaikystėje. Todėl ir parašiau šią knygelę. „Ačiū, kad pasakei“ skirta ne tik vaikams, bet ir jums, suaugusieji.

Ar pamenate tą jausmą, kai pirmą kartą pamatėte save nufilmuotą? Ar išgirdote įrašytą savo balsą? Ar taip sureagavote: „O ne… tai ne aš… negali būti, kad aš taip atrodau… tai ne mano balsas.“  Buvo taip? Deja, nenuraminsiu – būtent taip mus mato kiti. Vienintelis žmogus, kurio balso negirdžiu, kurio veido išraiškų, kūno kalbos ir veiksmų nematau – esu aš pati / aš pats.

Netikėtai išgirdus informaciją apie save pirmoji reakcija visuomet būna didesnis ar mažesnis šokas. Arba stiprūs jausmai. Arba išsibalansavimas. Grįžti į save reikia laiko. Apsvarstyti reikia laiko. Kad nepradėtume gintis, t. y. ginčytis ar užsisklęsti, labai patogu pasakyti: „Ačiū, kad pasakei, dabar man reikia laiko su šia informacija pabūti.“

Pats sunkiausias darbas – pasiryžti ir atsisukti į save. Paklausti: „ką tu galvoji apie mane? kokia aš esu darbuotoja, kolegė, kaimynė, žmona, draugė ar net mama? Po pirmojo sudėtingo posūkio  – pakeitus mąstymo kryptį nuo kitų į save – viskas darosi lengviau ir lengviau.

Bet koks mokymasis prasideda nuo mokymosi klausytis. Nesiginti, nekritikuoti, nelyginti. Tiesiog klausytis. Gerbti. Sutelkti dėmesį. Duoti sau laiko. Padėkoti: ačiū, kad pasakei…“

Knygelė analogiška dienoraščiui, tik joje yra nukreipiančioji saviugdos link teorinė dalis. Ne sausa, sudėtingo stiliaus, bet labai aiški, konstruktyvi ir nuosekliai išdėliota – žingsnelis po žingsnelio savęs pažinimo kryptimi. Mezgamas šiltas, atviras ir nuoširdus dialogas su skaitytoju. Jam iškeliami klausimai pamąstymui ir veiklai. Pastabas, mintis galima užsirašyti pateiktame, sistemiškai sudarytame priede, kuris padėtų pažinti save ir kryptingai kurti savo asmenybę. Žaismingas, linksmas kalbėjimo tonas kuria pozityvizmą ir įgalina atsigręžti į save.

Knygos pristatymo metu vyks kūrybinės dirbtuvės atveriančios saviugdos kelius. Maloniai kviečiame į šią kelionę kartu su L. Jakučionyte, kuri taria: „Ačiū, kad pasakei…“

Skelbimui_Jakučionytė_01_17_zr_page-0001

Taip pat skaitykite