Kiekviena Vasario 16-oji – su viltimi

Sigutė Katkauskienė

trispalve

Beveik šimtmetis mus skiria nuo ypatingos valstybei datos – 1918 metų vasario 16-osios. Tą dieną buvo pakloti tvirti, patvarūs pamatai ateičiai, paskelbta pasauliui, jog Lietuva yra niekam kitam, tik savo tautai priklausanti valstybė. Tos dienos šviesa palaikė už Tėvynės laisvę kovojusius partizanus, už tautos išlikimą atvirai ir slaptai besigrūmusius šviesuolius ištisus 50 metų. 1990-aisiais sulaukėme, pasiekėme, atsikovojome tai, ką didieji Vasario 16-osios žmonės mums dovanojo – Laisvę. Jau dvidešimt penkerius metus ja naudojamės, bet ar visi džiaugiamės? „Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ vilionių mus perspėjo dar Vincas Kudirka, taip pranašiškai numatęs, ką mes, jo tautiečiai, galime padaryti didingo, o kartais labai žemo. Galime guostis tik tuo, kad esame žmonės, ir visa, kas žmogiška, mums ne svetima – melas, dviveidiškumas, išdavystės, artimo murkdymas purve, lipimas į postą per kitų galvas. Taip buvo kartais per daug sudievintame tarpukaryje, tas pats vyksta ir dabar, antrosios nepriklausomybės laikais.

Tačiau žiūrėkime į šviesą. Šviesu ir gera buvo Stakliškių parapijos bažnyčioje, kurioje paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną susirinko, deja, saujelė žmonių. Šv. Mišias aukojęs klebonas Gediminas Mieldažis mums priminė, jog į Vasario 16-ąją Lietuvos žmones vedė Tikėjimas ir Viltis. Apie tai į susirinkusiųjų širdis kalbėjo ir dainų, kurias atliko kultūros darbuotojai ir saviveiklininkai, žodžiai. Apie Aukščiausiojo pagalbą, jo dovanotą stiprybę siekti Tėvynės laisvės, eilėraščių posmais pasakojo ir jaunosios kartos atstovės. Buvo gera ir šviesu sieloje, kad ir nedideliu būreliu, giedoti himną, pagerbti tylos minute žuvusiuosius už mūsų ateitį. Kraštiečius, susirinkusius į minėjimą bažnyčioje, pasveikino seniūnas Gintautas Kaminskas, Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Asta Keblikienė. Pasveikino tuos, kuriems ši diena reiškia tiek daug, kad galima mesti į šalį kasdienius darbus, atsitraukti nuo šiltos krosnies ir šiek tiek pabūti kartu dvasios šventovėje.

Kasmet Vasario 16-ąją pasitinku su viltimi. O gal šiemet bažnyčioje per šv. Mišias ir minėjime bus daug daugiau žmonių? Gal šiemet pamatysiu vieningai švenčiančią krašto visuomenę? Juk į Užgavėnes, Jonines ar Derliaus šventę, žiūrėk, suplaukia žmoneliai net ir iš tolimų seniūnijos vietovių. Tai gal ir į Vasario 16-ąją reikia vilioti dykai dalinamais blynais ar koše? Nebuvo bažnyčioje šįkart jaunimo, tik dvi pareigingos meninėje programoje dalyvavusios gimnazistės. Bet nebuvo ir mokytojų, kurie turėtų savo pavyzdžiu ugdyti pilietiškumą ir patriotizmą. Šie du žodžiai nuolat kartojasi ir daugelio rinkimuose dalyvaujančių partijų bukletuose, tačiau ir jų atstovai (seniūnijos gyventojai!) nepanoro švęsti šios dienos. Tai ar tikėti jų pažadais? O kurgi tie, kurie vadina save tikraisiais lietuvybės gynėjais su Sąjūdžiu gimusioje partijoje? Jų šiame krašte taip pat yra daug. Deja… Šiandien Stakliškėse atrodė, kad švenčiame ne valstybinę šventę, o kažkieno, nelabai žinomo, asmeninę sukaktį, bet gal ir tuo atveju būtų daug daugiau žmonių. Tad dar viena Vasario 16-oji ir dar viena viltis, kad kitąmet bus kitaip…

Taip pat skaitykite