Vilija Čiapaitė
Visur trimituojama, jog norint sveikai jaustis – būtina daug vaikščioti. Lietingi orai, o gal kaskart atrandamas pasiteisinimas, jog vis nėra laiko, kelionę pėsčiomis atidėdavo. Tačiau šį kartą, sau pasakius, jog nėra blogo oro, o tik yra bloga apranga, buvo nutarta nužingsniuoti Žvėrinčiaus taku nuo Prienų iki Birštono. Kaip sakyta, taip padaryta. Slogias mintis nustūmusi šalin, į kuprinę įsiridenusi keletą buteliukų vandens, telefoną ir piniginę (ką žinai, gal prireiks), patraukiau Žvėrinčiaus taku. Išgrynintame pušų ore, persisunkusiame čia augusių grybų kvapu, tyliai ošiant aukštaūgėms pušims, patraukiau Birštono link. Į kompaniją pakviestas vyras nesipriešino. Juk tai iššūkis sau!
Nedidukai kelių ženkliukai rodė, kiek nukulniuota, o sau, kaip atrakciją, darėme visiškai paprastus dalykėlius – fotografijas prie pavėsinių, drožėjų sukurtų stogastulpių. Tikri rekreaciniai objektai! Eini ir pilna burna stengiesi įkvėpti oro, kuris privertė neskubėti ir mėgautis gamtos ir žmonių rankų sukurtais stebuklais. Girininkų vadintas žvėrtakis visiškai nepanašus į miško žvėrelių išmintus takelius. Išasfaltuotu taku spėriai trumpinome kelią ir žaismingai priglusdami prie stogastulpių linksmai šnekučiavomės. Netrukus pro mus praėjo su šiaurietiškomis lazdomis vienas žmogus. Veidai raustelėję, o žingsnis, kaip ir mūsų, nespėrus. Beveik kaktomuša susitikome su bėgančiu kitu, o dar vėliau dviratininkus.
Ir štai, priėjome kelių sankirtą. Vienas, neseniai padarytas, lenkė į dešinę, o mes, pasitarę, vis tik nukulniavome senesniu. Kažkaip pasijuokėme, jog būtų gerai, kad kelių sankirtoje būtų rodyklės, rodančios kilometražą ar žemėlapį, kur nuves keliai.
Beeinant nustebino ir keletas medžių, kurie išsiskyrė savitumu. Vienas atrodė apjuostas voratinkliu. Tik priėjus buvo galima pamatyti, jog medžio šakos puikiai mus apgavo. Atokiau it šviesoforas švietė kitas, kuris neskubėjo numesti lapų. Iš tolo pamatėme sportuojančią moterį, kuri tingiai apsisukusi nukurnėjo Birštono link.
Ir štai, pasukome krantinės link. Pradėjo lašnoti, tačiau mums tai nebuvo staigmena, neskubėjome slėptis. Nutarėme, jog užsuksime į nuostabiame gamtos prieglobstyje įsikūrusį „Sonatos” restoraną.
Čia mus pasitiko besišypsančios darbuotojos. Jauki aplinka ir pro langą matomas Nemunas nuteikė puikiai. Arbata ir salotos, kurias užsisakėme, taip pat mus paveikė ypatingai. Juk tai ir savotiškos rudens palydėtuvės, pabuvimas kartu, puikiai paruošia kitai savaitei, kuomet nesibaigiantys darbai dirbsis visai kitokiomis nuotaikomis. Po gaivaus oro ir malonaus priėmimo viešbutyje-restorane „Sonata” pasikrovėme energija ir išvalėme iš galvų visas niūrias mintis.
Tik gausus lietus privertė mus pakeisti planus. Sėdome į autobusiuką, kurį, beje, vairavo moteris (kas kažkaip irgi pradžiugino), parvykome į Prienus. Geras kilometras ir mes jau prie automobilio. Susėdome ir linksmai tarškėdami apie dienos įspūdžius važiavome namo, nostalgiškai žvelgdami į dangų suvokėme, jog tik jis išdykėlis mus privertė pakeisti planus, tačiau abu vienbalsiai tarėme, jog kitą kartą „apsiginkluosime” dar geresne apranga, tuomet nereiks nieko keisti.
Šaunuoliai!
Report