Kelionė į Čekiją – nenupasakojama ir neužmirštama

Dienos, praleistos Čekijoje, prabėgo per daug greitai, grįždami į namus dūsavo prieniškiai bendruomenių atstovai, gilią spalio 6 dienos naktį artėdami prie Prienų. Išvykę į tolimą kelią spalio 3-iąją, susitikę su dviem čekų vietos veiklos grupėmis, pasidairę po nuostabų kraštą, žmonės pasisėmė ypač daug įspūdžių, kuriuos išreikšti žodžiais labai sunku. Vis dėlto, kelias į namus – pats metas apmąstyti, tai kas buvo pamatyta, išgirsta, pajusta.
Geriau vieną kartą pamatyti…
Nors kelionė į Čekiją buvo nelengva ir tolima, tačiau vargu ar buvo tarp penkiasdešimties keliauninkų nors vienas, kuris būtų dėl to labai krimtęsis. Viską su kaupu atpirko pamatyti vaizdai, susitikimai, potyriai. Kraštovaizdis su miškais apaugusiais kalnais, toks neįprastas mūsų akiai, didingos pilys, turtingi rūmai, iš viduramžių ištrūkę katedros, požemiai ir jų upės, knedlikų kvapas ir gardūs ledai. Žinoma, paragauta ir išgirtojo čekiško alaus, o ką kalbėti apie svaigųjį mišių vyną iš arkivyskupijos rūsių… Pabandę pasidalinti įspūdžiais, kalbinti kelionės draugai sakė nerandantys žodžių viskam apsakyti, visų geriausia visa tai pamatyti savo akimis. Daiva Venclovienė, Veiverių seniūnijos bendruomenės centro pirmininkė, pasakojo ėmusi filmuoti vienoje aplankytoje vietoje, kitoje, kol nusprendusi – ne, tai būtina pamatyti patiems, jokios nuotraukos, jokie žodžiai neatskleis to, kas įkrito į sielą.
Stimulas veikti
Išvyką organizavusios VVG projekto administratoriaus Sauliaus Narūno manymu, pamatyti, kaip dirba kitos bendruomenės, ką jos yra pasiekę, yra labai naudinga. Juk ne viena bendruomenė, parengusi projektą, ima abejoti jo reikalingumu, o ypač – užmojų išsipildymu. Čekijos bendruomenės, pasak S. Narūno, yra pažengę šiek tiek toliau nei mūsiškės, jos jau įgyvendino nemža to, ko mes dar tik siekiame. Todėl jų patirtis, veiklos rezultatai yra itin vertingi ir skatinantys veikti, suteikiantys papildomų stimulų iniciatyviems Prienų krašto žmonėms. Savo akimis pamatę miestelyje įrengtą žaidimų aikštelę, išgirdę čekų pasakojimus apie nuveiktus darbus, pamatę jų ir savo veiklus panašumus, pas kaimynus pasidairę prieniškiai daug lengviau žengs į priekį ir labiau pasitikės savo jėgomis. Iš tiesų, aptardami Čekijos VVG (čekiškai – MAS) patirtus įspūdžius, bendruomenių pirmininkai ne tik stebėjosi jų pasiekimais, bet ir lygino jų patirtį su savąja, vietovių panašumus ir gyvenimo būdo skirtumus. Tvarkingi, švarūs miesteliai, iki menkiausio lopinėlio panaudojama žemė, čekų rankomis sukurtas grožis ir darna, pirštu prikišamai rodo – stengtis, bendrai dirbti ir siekti savo tikslų tikrai verta.
Įstatymai ne trukdo, o padeda
Opavos krašto bendruomenių veikla prieniškiams sukėlė baltą pavydą. Sutvarkyti apleistus bešeimininkius pastatus, paimti juos visuomenės poreikiams šioje šalyje yra gana lengva. Opaviečiai parodė už projektų lėšas rekonstruotų senų pastatų, naujam gyvenimui prikeltų malūnų, akmeninių tiltų, įrengtų aikštelių aktyviam ir pasyviam vaikų, jaunimo ir pagyvenusiųjų poilsiui ir kt. vaizdus. Pasak Pakuonio krašto bendruomenės pirmininkės Aušros Tamošiūnienės, galima tik žavėtis Čekijos įstatymų baze, gana lengvai leidžiančia bendruomenėms perimti apleistą turtą ir panaudoti jį visuomenės reikmėms. Šiuo atžvilgiu mūsų šalies bendruomenės yra labai nuskriaustos. Kalbinti bendruomenių pirmininkai vieningai sakė, jog laikas, sugaištas dokumentacijai, įvairių instancijų lankymui, kovai su popierių kalnais, atima norą imtis pastatų rekonstravimo ar sklypų perėmimo. O juk kiekviename kaime yra ne vienas apleistas kolūkinių laikų pastatas, taip reikalingas vietos žmonėms, piktžolėmis apžėlę žemės plotai, kuriuose, parengus projektus, būtų galima įruošti žaidimų ar sporto aikšteles. Anot šilavotiškės Aušros Masikonienės, akivaizdu, kad čekų bendruomenės yra skatinamos tvarkyti savo aplinką, tą daryti joms nekliudo nei įstatymai, nei valdžia.
Požiūris į savanorišką veiklą
Nors čekų bendruomenininkai neturėjo laiko smulkiau atskleisti savo veiklos platumų, tačiau užteko ir tų trumpų pristatymų, kad prieniškiai pastebėtų  kai kuriuos ypatumus. Vienas jų – tai požiūris į savanorišką visuomeninę veiklą. Vyšniūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Vertinskienė sako buvusi nustebinta jaunų Opavos krašto mamų aktyvumo, kurios pačios surado vietą vaikų žaidimų aikštelei, aktyviai dalyvavo ją įrengiant, prižiūri ją ir nuolat lanko su savo vaikučiais. Tai, anot D. Vertinskienės, iniciatyva „iš apačios“, kurios taip trūksta mūsų krašte – dažniausiai žmonės užkrauna visus darbus bendruomenių pirmininkams ant pečių, o patys tik stebi iš šalies, labai sunkiai įsijungdami į bendrą veiklą. Vaidas Kupstas, Žemaitkiemio krašto bendruomenės pirmininkas, mano, jog čekai nėra taip atgrasinti nuo kolektyvinės veiklos kaip lietuviai, noriai ir aktyviai dirba visų labui, nelaukdami įsakymų ar paskatinimų. Todėl ir galima akivaizdžiai pastebėti kaimuose ir miesteliuose viešpataujančią tvarką, grožiui ir naudai protingai išnaudojamą kiekvieną žemės sklypelį. Be to, čekų bendruomenės gauna ženklią paramą ne tik iš nevyriausybinių organizacijų, bet ir iš verslininkų, kurių dėka galima imtis įgyvendinti sudėtingus projektus.
Inovacijos ir pasitikėjimas
Červenkos MAS veiklos pristatyme naudingų idėjų sau pasisėmė ir kelionėje dalyvavęs jaunimas. Skersabalio kaimo bendruomenės narė Jurgita Aleksandravičiūtė, studijuojanti VDU, sakė susižavėjusi čekų jaunimo aktyvumu, svariu indėliu į bendruomenių veiklą. To, pasak merginos, ypač trūksta mūsų kaimų jaunimui, kuris neitin trokšta prisijungti prie bendruomenių, abejingas savanoriškam darbui visuomenės labui. Inovacijų panaudojimo idėja Červenkos bendruomenėje labai susidomėjo VVG valdybos narys Deividas Narūnas. Jo manymu, pas mus taip pat būtų galima panaudoti GPS sistemą mobiliuosiuose telefonuose, kuri nurodytų turistams lankytinas krašto vietas, paveldo objektus.
Čekų bendruomenių galimybė laisvai disponuoti savo lėšomis labai nustebino bendruomenės „Mauručia“ įkūrėją Angelę Gylienę. Pasak jos, likusias nepanaudotas projekto lėšas čekai gali perskirstyti ir nukreipti ten, kur jų reikia, tuo tarpu mūsų šalies bendruomenės turi smulkmeniškai atsiskaityti už kiekvieną centą, o apie lėšų nukreipimą kitur negali būti nei kalbos. Toks nepasitikėjimas varžo veiklą, slopina iniciatyvas ir apsunkina be atlygio visuomenei dirbančius žmones.
Paveldo panaudojimas veikloje
Čekijoje, kaip ir Lietuvoje, didelis dėmesys kreipiamas tautos paveldo išsaugojimui, jo atgaivinimui ir puoselėjimui. Tai ne tik architektūrinių, archeologinių paminklų tvarkymas ir priežiūra. Červenkos MAS priklausančios bendruomenės į projektinę veiklą sugebėjo įtraukti vietos amatininkus – rankdarbininkus, kulinarus, ūkininkus. Kaip pastebėjo Veiverių seniūnijos bendruomenės centro pirmininkė D. Venclovienė, bendruomenės labai racionaliai ir išradingai išnaudoja vietos potencialą, kiekvieną žmogų, puoselėjantį kurią nors paveldo sritį, pakviečia dalintis savo patirtimi, padeda jam ir toliau dirbti bei gauti iš savo amato naudos. Ši čekų patirtis sudomino ir Veiverių krašto atstoves Laimą  Morkūnienę ir Mildą Lapinskienę. Laima jau daugiau kaip 10 metų siuvinėja tautinius norvegų drabužius, rengia savo darbų parodas bendruomenės nariams ir svečiams, tačiau mano, jog to tikrai per maža. Moteris norėtų prisidėti ir prie lietuvių tautinių drabužių kūrimo, todėl tikisi, kad kelionės metu įgyta patirtis padės tai padaryti netolimoje ateityje. Panašias viltis puoselėja ir vestuvinės floristikos stebuklus kurianti Milda, išplėtusi savo veiklą jau ir į Kauną. Ji taip pat mano, kad savo bendruomenės moterims galėtų surengti ne tik puokščių kūrimo, bet ir dekupažo, vilnos vėlimo pamokėles, kurios suteiktų postūmį ir kitiems imtis savo verslo. Grįžusios į namus Laima ir Milda tikisi savo idėjas pasiūlyti bendruomenėms ir jas įgyvendinti.
Daugiau sužinoti ir labiau pasigilinti į čekų gyvenimą ir veiklą trumpai trukusi kelionė neleido. Tačiau ir per tas tris dienas susikaupę įspūdžiai ir nauji sumanymai leis patirties įgijusiems žmonėms tvirčiau siekti savo tikslų. Be to, jau turintys tarptautinio bendradarbiavimo patirties jiezniškiai ir Čekijoje neleido veltui laiko. Jiezno bendruomenės centro pirmininkė Irena Urbanavičienė pasakojo aplankytose bendruomenės užmezgusi ir kultūrinius ryšius, tarpininkaujant gidei Nijolei, susitarusi dėl bendrų projektų su kitų šalių organizacijomis. Tad jei viena trumpa kelionė į Europos vidurį sukrovė tokį didelį ir svarų kraitį, belieka laukti jų ir daugiau, juk įgyti patirties, sužinoti ir mokytis reikia visur ir visada.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti