Kauno marių dugno sakmei – 55-eri

Šį šeštadienį, rugpjūčio 30 d., Kauno marių pakrantėje, Šlienavos kaimo Samylų įlankoje, įvyko renginys prieš 55 metus statant Kauno HES marių dugne nuskendusių kaimų atminimui „Pėdos marių dugne“. Jį iniciavo Kauno rajono meras V. Makūnas kartu su Kauno marių regioninio parko direkcija ir žinomu krašto istoriku Stanislovu Abromavičiumi. Renginys patraukė daugybę buvusių žemiečių, besidominčių krašto istorija žmonių. Degė kaimų atminimo fakelai. Renginio metu buvo pristatyta ir S. Abromavičiaus mokslinė studija „Sugrįžimas į nuskendusį slėnį“.

Kauno HES, tiekusi Lietuvai taip reikalingą elektrą, buvo reikšmingas pažangos įvykis. Deja, jis pasiektas, praradus ketvirtį dešimčių nuostabaus kraštovaizdžio kaimų, etnografinių sodybų, šimtų susigyvenusių žmonių bendruomenių, daugybę kapinių, kryžių ir koplytstulpių. O kiek netekta augmenijos ir landšafto. Tūkstančiai žmonių ir po šiolei sapnuoja savo gimtines ir jų jau nebeatranda.

Prienų, Birštono ir Jiezno kraštai 1958-1959 m.                                                                 

Istorikas S. Abromavičius savo leidinyje prisimena ir sudėtingą mūsų regiono marių sakmę. Graži  buvo ta renginio akimirka, kai iš Prienų rajono mariomis atplaukusi delegacija pasveikino šio sambūrio dalyvius.

Autorius savo leidinyje pastebi, kad būtent Birštonas buvo pirmoji vietovė, nusilenkusi marioms: „1958 metais, siekiant dalinai išsaugoti Birštono miestą, didžiąją Darsūniškio miestelio ir Lapainios kaimo dalį nuo išsiliejusioNemuno vandens, buvo supilti pylimai. Pastačius Kauno hidroelektrinę, vandens lygis ties Birštonu pakilo apie 3 metrus. Tai pirmoji gyvenvietė aukštupyje, atidavusi marioms nedidelį plotą žemės. Dėl hidroelektrinės statybos, pylimo ir kitų renginių statybos buvo nukeltos Birštono, tada dar miesto tipo gyvenvietės, sodybos: Emilijos Valatkienės, Vandos Meškėnaitės, Viktoro Gikniaus, Alekso Banionio, Ievos Bublienės, Jono Rūko, Monikos Prakapienės, Juozo Tankevičiaus, Marijos Kamarauskienės, Alekso Blekaičio, Elenos Blekaitienės, Juozo Šeškausko, Tado Akstino, Stefos Viburytės, Vladės Kazakevičienės. Iš Birštono apylinkių teritorijos taip pat buvo nukeltos Jono Kimbirausko ir Jono Mikučiausko sodybos“ (Stanislovas Abromavičius. Sugrįžimas į nuskendusį slėnį, Kaunas, 2014, p.48).

Autorius pažymi, kad nuo Pakuonio apylinkės iki Birštono pagal kolūkių pavadinimus buvo iškeltos šios sodybos: „Iš Tamulšės kolūkio: Magdos Palčiauskaitės, Marijos Aleknavičienės. Iš P. Cvirkos kolūkio – Marės Marcinkonienės. Iš Vangų kolūkio: Jono Blaževičiaus, Antano Juodžio, Prano Mankausko, Simono Lodos, Kazio Stankevičiaus. Iš K. Požėlos kolūkio – Povilo Šiugždinio. Prienų rajono vykdomojo komiteto dokumentuose nurodyta dar dvi nukeliamos sodybos iš Prienų: Marijos Lodienės ir Juozo Dagilio“ (Ten pat).

Tuometiniam Jiezno rajonui priklausė: Darsūniškis, Lapainia, Juodkošiai, kurių buvo netekta. Buvo netekta ir istorinės Pacų grafystės valdos Maisiejūnuose. Buvo užlieti Jiezno istorinei tradicijai svarbūs Pakalniškių, Vieškūnų kaimai, XVII-XVIII amžiuose išlaikę Pažaislio kamandulius.

Tikime, kad istoriko S. Abromavičiaus pateikti faktai sudomins visus mūsų didelio krašto patriotus abiejose Nemuno pusėse ir jie suras savų įžvalgų.

Birštone teko ir tenka girdėti daugybes pamąstymų dėl Birštono „banginio“, nuskendusio Nemuno marių dugne (Almanto Miliausko nuotrauka). Deja, buvusi vieta net nepažymėta atminties ženklu ant kranto. Ir ko čia gali tikėtis, jeigu nėra buvusios medinės architektūros duomenų registro, jeigu neįamžinami garsūs praeities gydytojai, jeigu iki šiol neištyrinėti esminiai Birštono paveldo objektai, jeigu dažnai apžėlę būna senieji Birštono piliakalniai ir į prižadėtas ten talkas valdžia netraukia. Paveldas – paskutinėje vietoje, o gal dar ir taupoma paveldosaugos specialisto pareigybe… Paradigma sovietica: kukurūzus sodinti prie kelio, o stengtis ir puoštis, kur kasdien nematoma, nereikia…

Istorikas Vytautas Kuzmickas