Artėjant Kalėdoms vos ne kiekvieno namo kieme buvo jaučiamas svilinamos kiaulės kvapas. Nijolytės kieme taipogi apie paskerstą kiaulę šokinėjo vyrai. Vaikams tai buvo didžiulė šventė, nes tą dieną dideliame puode virė gardūs kiaulienos kauliukai, mėsos bryzai. Tėvas, kaip įprasta, vaikus pristatydavo pagaminti žemaitišką padažą, su kuriuo valgydavo virtą šviežią mėsą. Padažo gamybai reikėdavo mažais kubeliais pripjaustyti svogūnų galvų ir, gerai ištrynus su druska, užpilti ką tik išvirusios šviežios mėsos buljonu. Valgant šviežią mėsą ar šonkauliukus, juos reikia merkti į svogūnų padažą. Tikras delikatesas! Toks gardumynas šeimą aplankydavo du kartus per metus – prieš Kalėdas ir Velykas.
Taigi prikirtę šviežienos vaikai ilgai prisimindavo gardžius pietus.
Prieš šventes mama prigamindavo vyniotinių, kuriuos išvirus reikėdavo paslėgti.
Kartą prieš Kalėdas išvirti ir kvepiantys vyniotiniai buvo paslėgti lauke tarp dviejų lentų, o ant jų uždėti sunkūs akmenys. Po keleto valandų mama išėjo pažiūrėti, ar vyniotiniai sustingo ir ar galima nešti juos kambarin, tačiau netrukus bambėdama atskubėjo ir, sukvietusi vaikus, pasakė, kad vyniotinių nėra, nes juos turbūt bus ištraukę šunys. Mama liepė kuo skubiau bėgti laukan ir sekti pėdsakais.
O tie pėdsakai vaikus vedė aviganių link. Jie buvo aiškūs, nes šunys grobį tempė sniegu. Pagaliau vaikai pamatė vieną vyniotinį kabantį ant spygliuotos tvoros, tolėliau – kitą, o aviganėse matėsi keletas šunų, tampančių dar vieną. Šokę gelbėti skanumynų, vaikai pradėjo vytis šunis. Šie nukūrė. Vyresnieji surinko užkibusius vyniotinius, buvo atimtas ir tas, apdraskytas ir apgraužtas. Mama, atidžiai apžiūrėjusi vyniotinius, pasakė, jog nukentėjo tik paskutinysis, kuris buvo atimtas laukuose.
Taigi šventinis stalas neliko be mamos gražiai supjaustytų vyniotinių, į kuriuos buvo pasikėsinę šunys.
