Kalėdinės eglutės tradicija mūsų krašte (I)

 

Zvaigzdute .1927,NR.12,redagPer šventas Kalėdas paplitusi Kalėdinės eglutės tradicija istoriškai susijusi ne tik su romėnų, germanų, bet ir kitų tautų, net ir lietuvių, pagoniškomis tradicijomis. XIX amžiaus antroje pusėje ši tradicija ypač paplito Vokietijos imperijoje, dėl to net pastebėta netoli Prūsijos buvusiuose Žemaitijos dvaruose. Mažojoje Lietuvoje ši tradicija nebuvo prigijusi.

Peržiūrėję daugybę plačiame mūsų krašte buvusių dvarų dokumentų, neužtikome jokių užuominų apie Kalėdų eglutę minimame laikotarpyje.

Pirmoji platesnė krašto pažintis su Kalėdinės eglutės tradicija

1915 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais mūsų kraštą okupavo kaizerinė kariuomenė. Kaizerinės valdžios oficiozas Lietuvoje „Dabartis“ rašė, kad „Vokietijoje Kūčių vakarą kiekviename name blizga eglutė, žvakutės mirga ant vaikų apipuoštos eglutės su apsidabruotais, apauksuotais obuoliais, riešutais, visokiais margais, stikliniais papuošalais, cukrainiais ir mažais, trimitus prie burnikės laikančiais angelėliais. Žiema ant eglutės atvaizdinta – užbarstytais ant šakų baltais žibančiais vatos gabalėliais“ („Dabartis“, 1916 m. gruodžio 27 d., nr.101, p.1). Anot korespondencijos autoriaus, kai kuriose kitose Vokietijos vietose eglutę apkabina lėliukėmis ir saldainiais, rožėmis iš spalvoto popieriaus, pyragėliais, aukso putomis. „Paskui tuos daiktus nuima, nupurto ir valgomuosius vaikai džiaugsmingai suvalgo“ (Ten pat). Korespondentas vylėsi, kad „šįmet karo metu, vokiečių kariai kariaudami svetimose šalyse, tėviškės Kalėdas apvaikščios taip pat pagal savųjų būdą“ (Ten pat). Kaizeriniai viršininkai ir žandarai miesteliuose į Kalėdų šventę pakviesdavo valsčių viršaičius, parapijų klebonus, mokytojus. Būtent jie pirmieji ir susipažino su Vokietijoje paplitusiu papročiu.

1916 m. pabaigoje kaizerinė administracja Lietuvoje leido veikti parapijinėms mokykloms lietuvių dėstomąja kalba. 1916 m. lapkričio 9 dieną, pagal Jiezno kreizhauptmano Rippio įsakymą, šios mokyklos pradėjo veikti Jiezne, Liciškėnuose, Sobuvoje, Sundakuose, Dukurnonyse, Slabadoje, Kašonių dvare, Kisieliškėse ir Marginiuose (Jiezno parapijos archyvas). Pagal šio straipsnio autoriaus studijų laikais užrašytus Vilūnėlių kaimo gyventojo Petro Noreikos, Verbyliškių-Magdalenos Petkevičienės, Strazdiškių – Aleksandro Buinicko atsiminimus, kreizhauptmanas pakvietė šių mokyklų mokytojus Antaną Karpavičių, Adelę Klinavičienę, Justiną Gusą, Karoliną Pempienę, Mariją Bieliauskienę, Anelę Jakonienę, Mariją Kaluževičiūtę, Ievą Klimavičiūtę, Mariją Patinskienę atvykti su mokinukais apžiūrėti Kalėdinės eglutės kreizhauptmano rezidencijoje, valsčiaus namuose (dabartiniai Jiezno šaulių namai). Mokinukai padainavo liaudies dainų, mokytojai padeklamavo vokiečių poetų eilėraščius vokiškai. Kiekvienas mokinys gavo iš vokiečių viršininko po vieną saldainį ir sausainį, mokytojai buvo apdovanoti pieštukais. Visiems patiko papuošta eglė ir mokytojų vedami lietuviški rateliai aplink ją.

Neatmestina, kad toks mokytojų ir mokinukų vizitas galėjo įvykti ir 1917 metais.

Kalėdinė eglutė nepriklausomoje Lietuvoje

1918 m. Kalėdos buvo švenčiamos labai sudėtingomis sąlygomis. Į kraštą veržėsi priešas. Nemažai Lietuvos sūnų Šv. Kalėdas kukliai, įtemptai ir nerimastingai šventė savanorių pulkų būriuose. Tik išvijus iš Lietuvos bolševikus ir bermontininkus 1919 m. Kalėdos jau atrodė iškilesnės: „Tyli naktis, šventa naktis. Tai Kūčių naktis. Apie Kalėdų eglelę daugel namuose šeimynos, linksma širdimi, neregimu meilės ryšiu sujungti. Vargingas ir gailėtinas tas žmogus, kurs sau vienas Kūčių vakare atstu nuo savųjų tyliąsias valandas praleisti turi“ („Lietuva“, 1919 m. gruodžio mėn. 25 d. nr.279, p.1). Bažnyčia, spauda ir visuomenė akcentuodavo, kad vienišo žmogaus šią naktį negalima palikti vieno ir prie Kūčių vakarienės turi atsirasti vieta pavargėliui, paklydėliui ir keleiviui.

Kalėdų eglelė arba eglaitė pamažėle susitapatino su pačiomis Kalėdomis. Jau trečiajame dešimtmetyje daugelis šeimų pasipuošdavo eglelę. Jos buvo papuošiamos obuoliukais, kriaušytėmis, sausainiais, saldainiais, kuriuos „netyčia“ vaikai mėgdavo nuskabyti. Taip pat buvo puošiama šiaudinukais bei iš spalvoto popieriaus iškirptais įvairiais karpiniais. Deja, tuo metu Lietuvoje tiek mieste, tiek kaime buvo nemažai sunkiai gyvenančių šeimų, kuriose vaikai negalėjo gėrėtis žaliaskare. Vieną tokį atvejį aprašė Prienų ateitininkų 1926 metais savilaidos leidinys „Mūsų draugas“. Juozelis Kūčių vakarą atšventė su sunkiai dirbančia motina. Eglelės mama negalėjo nupirkti. Po Kūčių jis „pasileido bėgti gatve tolyn. Po valandėlės jis atsidūrė sode prie vieno gražaus namo. Vaikas prigludo prie jo lango ir žiūrėjo į vidų. Viduje buvo šviesu. Viename kampe ant eglaitės šakų degė daugybė žvakyčių, viršūnėje žibėjo didelė žvaigždė“ („Mūsų draugas“, 1926, nr.2, Prienai, savilaida, p.58).

Kalėdų eglutės tradicijos išplitimui ketvirtajame dešimtmetyje daug įtakos turėjo mokykla ir kariuomenė. Mokykloje vaikai buvo mokomi papuošti eglutę, mokomi su ja susijusių eilėraščių ir žaidimų. Ypatingai didelės įtakos turėjo eglutės papuošimas kariuomenėje. Per nepriklausomos valstybės laikotarpį šią gyvenimo mokyklą praėjo beveik milijonas savanorių ir šauktinių, tad jie į namus parnešė ir stipriai akcentuotą Kalėdų eglutės tradiciją. Pulkuose, tą vakarą grįžus iš bažnyčių po Piemenėlių mišių, buvo susėdama prie bendro Kūčių stalo. Pirmiausiai buvo uždegamos ant eglutės prikabintos žvakutės. Drauge sėdėdavo pulko vadas, karininkai, puskarininkiai ir eiliniai. Jie drauge pasimelsdavo, dalinosi kalėdaičiais, nuoširdžiai bendravo. Šventinis stalas buvo įvairesnis ir sotesnis. Kalėdų rytą kiekvienas kareivis gaudavo pasivaišinimui dar ir po butelį alaus. Visuomenė dažnai rėmė Lietuvos kariuomenę įvairiais skanėstais ir daiktinėmis bei piniginėms dovanomis.

Kalėdų eglutes ketvirtajame dešimtmetyje savo organizacijų kalėdiniuose sambūriuose puošdavo katalikės moterys, jaunalietuviai ir, retkarčiais, pavasarininkai ir ateitininkai. Lietuvos šauliai į Kalėdų eglutę žiūrėjo kaip vaikų pasilinksminimui reikalingą, bet tautai svetimą šventę. Tokį požiūrį nulėmė hitlerinės Vokietijos agentų siekis atplėšti Klaipėdą ir jos kraštą, o vėliau ir jo netektis.

Ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos parduotuvėse jau buvo galima įsigyti labai gražių, nestilizuotų kalėdinių eglutės papuošalų – žaisliukų: angelėlių, namelių, kankorėžių, karvyčių, ėriukų, saulyčių, mėnuliukų, bananų, saldainių ir kitų. Pats eglutės puošimas visais laikotarpiais buvo labai atsakingas, eglutę puošdavo tėvai, kartais į įvairius pagalbinius darbus įtraukdami ir vaikus. Bet miškininkai dažnokai priekaištaudavo visuomenei dėl miškui padaromų nuostolių.

Kalėdų eglutė 1939-aisiais

1939-aisiais kovo pabaigoje hitlerininkai aneksavo Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą, SSSR Lietuvai grąžino Vilnių ir Vilniaus kraštą ir įvedė savo karines įgulas į šalį. Tai sukėlė ir Lietuvos visuomenės nepalankų nusistatymą visu tuo, kas buvo susiję su svetimais papročiais, o gal ir labai pasvertą ir motyvuotą norą taupyti šalies turtą – miškus. 1939 m. gruodyje vyriausybė uždraudė kirsti eglutės Kalėdoms ir berželius Sekminių šventėms. Vyriausybė šį sprendimą motyvavo švenčių metu padaromais nuostoliais Lietuvos miškams. „Ilgai svyravęs ant visuomenės nuomonės svarstyklių Kalėdų eglučių ginčas dažnai šeimose ir mokyklose gražų Kalėdų džiaugsmą ir šventiškas nuotaikas drumstė ir kėlė nereikalingą erzelynę. Taigi šiemet bus padarytas lauktas galas. Karo sunkumų spaudžiami (benzino ir žibalo bei kitų prekių tiekimo iš Vakarų šalių sutrikimai –V. K.) turime progą eglučių ruošimo paprotį visiškai pašalinti iš mūsų Kalėdų švenčių programos ir tai padaryti visiems laikams“ („Lietuvos aidas“, 1939 m. gruodžio mėn. 18 d., nr.780(5130), p.6). Toks sprendimas sukėlė didelį mokinių tėvų nepasitenkinimą. Straipsnelyje „Mes lietuvės motinos prašom neatimti eglutės iš mūsų vaikų“ buvo rašoma: „Eglučių kirtimas ir jų pardavinėjimas iki šiol darė mūsų valstybei žalą. Bet galima taip sutvarkyti, kad ir Valstybei bus nauda ir iš vaikų nebus atimtas tas jų džiaugsmas – didžiausias visų metų džiaugsmas. Kokį džiaugsmą sudaro eglutė vaikams žino tik tas, kuris eilę metų tą eglutę ruošė ir į tą ruošimą įdėdavo daug sielos ir širdies. Net 15 metų vaikams eglutė yra niekuo nepamainomas džiaugsmas. Be eglutės Kalėdos vaikams – ne Kalėdos. Nelietuviškas paprotys – bet jis lietuvių šeimose jau prigijo ir jis nedaro jokios žalos mūsų Tėvynei, nei mūsų lietuviškumui, tik suteikia tokį didelį tyrą džiaugsmą mūsų vaikams. Ir jeigu eglutes pardavinės tik miškų departamentas, tai ir mūsų Valstybei bus naudos, nes praretinant mišką jos yra išmetamos. O miškininkai teigia, kad iš 1 ha miško retinant išmetama net iki 20000 eglaičių“ (Ten pat).

Šis vyriausybės nutarimas praktiškai neįsigaliojo, nes kraštą greit užgriuvo sovietų ir nacių okupacijos.

 

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas

 

 

 

 

Taip pat skaitykite