Žemė. Papročiai. Kalba. Tai, kas svarbiausia. Tai, ką vadiname savo, lietuvių tautos, išlikimu. Tai, kuo šiandien esam gyvi, kuo džiaugiamės ir didžiuojamės.
Kiekvienas metų laikas pažymi save jam būdingais katalikiškais papročiais ir tradicijomis. Jos neapleidžia kaimo žmogaus, nes jos, tarsi antrasis kvėpavimas, prigimtinė pareiga sau, vaikams ir ateities kartoms. Tarsi išlikimas.
Užgavėnės nėra katalikiška šventė. Tai baigiamoji liaudyje taip vadinamo Mėsiedo laikotarpio diena. Tai tradicija, užtvirtinanti sotaus pokalėdinio laikotarpio pabaigą ir pranešanti apie Gavėnios – ilgo pasninkavimo, susikaupimo ir Didžiojo, septynių savaičių, Velykų laukimo pradžią.
Užgavėnės – blynų, linksmybių, burtų ir įvairių liaudiškų spėjimų apie ateinančių metų derlių tradicija. Agrarinė Užgavėnių šventė – tai laikas žaismei, valiūkavimui, visokeriopai saviraiškai. Kaimo žmogų visais laikais rengė ir maitino žemė, todėl Užgavėnių dienai sodiečiai skiria ypatingą dėmesį ir stengiasi išlaikyti tas tradicijas, kurios pranašauja gerą derlių, palankų orą, sutarimą su kaimynais.
Siponių kaimo bendruomenė tradicijų išlaikymui skiria ypatingą dėmesį. Jų dėka žmonės tampa bendruomeniškesni, artimesni vienas kitam. Šventiniai, tradiciniai siponiškių susibūrimai turi ir išliekamąją vertę. Praėjusių metų vasara Siponių kraštui atvėrė unikalios galimybės vartus – kultūrinius ir visuomeninius renginius organizuoti šiuo metu atgimstančioje dvarvietėje, su kuria siejama Siponių krašto ištakų istorija. Dvaras – Užgavėnių dvasią atspindinti vieta, kurioje gyvena pirmųjų žemvaldžių vėlės, kur stiprus ryšys su protėvių pasauliu, gal būt net ir su senąja baltų religija.
Užgavėnės – Siponių bendruomenei tradicinis renginys. Tačiau šiemet jis įgavo dar gražesnį atspalvį, nes LR Seimo ir Siponių bendruomenės nario A. Palionio iniciatyva buvo surengtas Siponių dvarvietės teritorijoje. Renginio organizatoriai drauge su bendruomenės pirmininke V. Skorodumoviene pasistengė, kad tradicinio akcento ir papročių Užgavėnėms nepristigtų. Jaunasis bendruomenės aktyvas (M.Girgždys ir A. Letkauskas) dvaro medžių alėją išpuošė spalvingais balionais, įspūdingą žiemos iškamšą, kurios autorė J. Petkevičiūtė, Morę pasodino didžiulio laužo viršūnėje dvarvietės kiemo centre. Gausi bendruomenės ir svečių auditorija pasipuošė Užgavėnių persirengėlių personažais. Persirengėliai kaukėse užfiksavo gausybę šios šventės magiškumui būdingų personažų.
Užgavėnių paprotys – į šventę sukviesti ne tik artimiausius, bet ir tolimesnius kaimynus, buvo išlaikytas. Be gausios Siponių bendruomenės į Užgavėnes atvyko ir Birštono seniūnijos šeimininkas J. Kederys, Birštono savivaldybės Tarybos narė, kurios tėviškė Siponių krašte, B. Vokietaitienė, Birštono Vienkiemio bendruomenės pirmininkas V. Kederys su „daktariuke“, „čigonka“ ir „velniu“, Nemaniūnų bendruomenės atstovai.
Visus šventės dalyvius į linksmą sambūrį prie įspūdingo dydžio keptuvių iškart suviliojo naujų dvarvietės šeimininkų – Palionių šeimos atstovų kepami bulviniai blynai, kuriems tešlą maišė Vijolė, Asta ir Valė.
Pasmaguriavus blynų, smagu buvo pasiklausyti naujai susibūrusios, dar vardo neturinčios siponiškių kapelos griežiamų melodijų, ansamblio atliekamų dainų (vad. R. Žukauskas).
Linksmoje pramogoje visiems buvo ką veikti: gudrios ir išradingos čigonės (D. Revuckienė, A. Letkauskienė, A. Revuckienė) siūlė pasivaržyti po šaukštelį iš stiklinės semiant vandenį , bėgime su maišais, muštynėse su pagalvėmis, jojime ant šluotos. Kanapinis (V. Girgždys) ir Lašininis (G. Jasinavičius), kaip jiems ir pridera, organizavo virvės traukimo varžytuves. Siponių kaimo senjorai su profesionaliai armoniką virkdančiu G. Jasinavičiumi žavėjo lietuvių liaudies dainomis. Bėrukę į šventinę karietą pakinkęs V. Revuckas skubėjo pavėžyti visus šventės dalyvius, kad linai ilgesni užaugtų, kad kaimynai vieni su kitais sutartų.
Saulę ir pavasarį sugrįžti prašė draugystės ratan susikibusi gausi renginio auditorija. Su dainomis, šokiais, žaidimais, skandavimais, pajuokavimais ir pašmaikštavimais vijo laukan žiemą ir kvietė šilumą, sudegindami Morę ant laužo.
Nebuvo atsisakyta ir pačios svarbiausios Užgavėnių tradicijos – sotaus, riebaus ir įvairaus maisto. Tokia jau Mėsiedo laikotarpio užbaigimo tradicija. Šeštadienį valgyti tris kartus, sekmadienį – šešis, o antradienį – devynis. Šią tradiciją pagerbė visi. Kiekvienas bendruomenės narys Užgavėnių stalui pateikė iš namų atsineštą lauktuvę. Dvarvietės šeimininkai Palioniai tradicinį šiupinį pakeitė stirnienos troškiniu, kurį pats šeimininkas virė medžiokliniame katile ant laužo.
Linksmybių ir džiaugsmo visiems buvo su kaupu. Vyresnieji džiaugėsi turėję galimybę su tolimu kaimynu susitikti, pasikalbėti. Jaunimui magėjo kuo daugiau pašėlti, papokštauti, patiems sniege pasivolioti ir stuomeningą šeimininką Andrių sniege išmaudyti, kad žemė derlingesnė būtų. Vaikams – kuo aktyviau visose rungtyse dalyvauti, nes labai norėjosi kuo daugiau skanių prizų laimėti.
Šventė neprailgo. Nors artėjo vakaras ir žandus ėmė žnaibyti šaltukas, žmonės neskubėjo skirstytis. Dar viliojo Julijos Palionienės verdama arbata, šiltas bendravimo jausmas, jauki aplinka, kurią su meile žmonėms ir gimtajam kraštui atgaivina tą patį kraštą mylintys žmonės.
Jeigu tikėsime Užgavėnių tradicija ir papročiu, tai šiais metais oro sąlygos bus labai palankios ir Siponių krašto žemėse užaugs geras derlius.
Pagarba tradicijoms sako, kad ne veltui sugrįžtame prie savo ištakų, mums visiems svarbios gimtojo krašto istorijos ir papročių.
