Kai šeimos prieglobstis dvelkia liūdesiu

Artėja žaviausios metų šventės, kurios, regis, negalimos be dovanų, puošmenų, šiltų ir jaukių namų bei artimųjų meilės. Kūčių stalas, subūręs šeimą dalintis stebuklo džiaugsmu, dovanėlės po Kalėdų egle, kurias nekantriai stvarsto mažieji, malonūs suaugusiųjų pokalbiai, vaišinantis šventiniais valgiais… Tai idilė, būtent taip formuojanti mūsų mintyse šeimos laimę, aiškiausiai pasireiškiančią Kalėdinių švenčių metu. Tačiau jau seniai pripažinome, jog tarp mūsų yra daug sunkiau pragyvenančių, neišgalinčių surengti savo šeimoms ne tik šventinės puotos, bet ir suruošti tokių dovanų, kurių labiausiai trokšta vaikai. Ne veltui rengiamos įvairios labdaros mugės, paramos akcijos, skirtos praskaidrinti švenčių laukimą vargstantiesiems. Ne vienas esame ir aukoję, tikėdami, jog mūsų dosnumas pasieks vaikus, senelius, ligonius ar benamius.

Net 25 Birštono savivaldybės socialinės rizikos šeimų vaikai patikėjo savo kalėdines viltis projektui „Vaikų svajonės“. Pasak Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjo Antano Grušelionio, dovanėlės vienus vaikus pasieks per socialinius darbuotojus, kiti geradariai ir patys atvažiuos į šeimas. Kaip nudžiuginti mažuosius Kalėdų proga, savivaldybėje dar svarstoma – jei atsiras šiek tiek atliekamų pinigų, nors ir nedidelės dovanėlės bus parengtos vaikams iš 33 dabar apskaitoje esančių socialinės rizikos šeimų. Jomis, žinoma, rūpinamasi ne tik prieš didžiąsias metų šventes, šios šeimos yra nuolatiniame socialinių darbuotojų akiratyje, ne tik dėl skurdo, bet ir dėl apsileidimo, girtavimo. Tiesa, pasak A. Grušelionio, savivaldybėje yra tik viena darbuotoja, kuriai skirtos šios pareigos, ir labai aišku, kad būtinai reikėtų dar vienos, nes socialinės rizikos šeimų nemažėja: iš apskaitos išbraukiamos tos, kuriose vaikai suauga, o patenka naujos, jaunos šeimos ar atsikėlę gyventi į Birštono savivaldybę.

Vaikų piešiniuose šeima vaizduojama tradiciškai, su mama ir tėčiu, prie namo, tarp gėlių ir saulės spindulių. Kad ir kokie tėveliai būtų, vaikai juos besąlygiškai myli, tačiau už savo meilę jiems tenka mokėti nemažą kainą. Socialinės rizikos šeimų sąrašuose atsiduriama ne šiaip sau. Tai, kaip teigia A. Grušelionis, girtaujantys, socialinių įgūdžių stokojantys žmonės, nesugebantys gerai pasirūpinti vaikais ir jų auklėjimu, švara ir tvarka namuose, buitimi. Socialiniai darbuotojai, lankantys juos, dažnai aptinka situacijas, kai tenka spręsti, ar saugu palikti vaikus tokioje aplinkoje. Tėvai pasižada pasitaisyti, kuriam laikui taip ir padaro – iki kito prasižengimo. Deja, kartais tenka priimti ir griežtus sprendimus. Neseniai vaikai nuo buvo atskirti nuo sunkiai apgirtusių tėvų ir nuvežti į ligoninę, nes palikus juos tokios būklės suaugusiųjų priežiūroje galėjo kilti grėsmė jų sveikatai ir gyvybei. Ši priemonė buvo taikyta laikinai, kadangi mažylių tėvai netrukus atsipeikėjo, susitvarkė namus ir savo elgesį. Visiškai vaikai iš namų paimami gana retai, nes, pasak A. Grušelionio, laikomasi nuostatos, jog šeimoje jiems augti daug geriau, nei globos namuose. Tai, vis dėlto, ginčytina. Žinoma, vaikai myli net ir degradavusius tėvus, tačiau ar gerai tai, kad jie jų elgesį ir savo gyvenimą ima laikyti normaliu, sektinu ir tęsia „tradiciją“ jau suaugę? Gal būtent todėl ir nemažėja apskaitose atsiduriančių šeimų skaičius – tėvus keičia jų vaikai, ir taip karta iš kartos? Gera išeitis, anot A. Grušelionio, daugeliu atveju būtų globėjai, kuriems būtų galima patikėti laikinai ar visam laikui nuo tėvų atskirtus vaikus, kad šie galėtų pamatyti, jog galima ir reikia gyventi kitaip.

Kalėdų džiaugsmai turi aplankyti visus vaikus. Jei tai nerūpi tėvams, reikia, kad atsirastų žmonių, norinčių nudžiuginti mažųjų širdeles dovanėlėmis ir švente. Tuo pasirūpina ne tik socialinės paramos skyriaus ar socialinių centrų darbuotojai, bet dažnai ir bendruomenės, labdaros organizacijos, pavieniai entuziastai. Tokios vienybės ir pasišventimo, dėmesio problemų turinčioms šeimoms reikia ne tik apėmus šventiniam džiaugsmui, bet ir kasdieniame gyvenime. Kad abejingumas ir nenoras matyti kito bėdų neaugintų dar vienos kartos nelaimingų žmonių, nerandančių savo vietos gyvenime, kad apsileidimas, girtuoklystė ir nedarna šeimose taptų reta išimtimi mūsų visuomenėje. Šį didelį norą vargu ar gali išpildyti Kalėdų senelis, nes jis įmanomas įgyvendinti tik daugybės žmonių susitelkimu ir rūpesčiu.

Taip pat skaitykite