•  

     

     

     

     

„Kai man liūdna ir smagu, su knyga aš gyvenu”

Vilija Čiapaitė

Į Birštono viešąją biblioteką malonu ateiti, nes čia užauginta knygos mėgėjų karta keičia kartą. Ne paslaptis, jog Vaikų skyriuje jaunieji knygos skaitytojai čia ateina ne tik išsirinkti sau patinkančio leidinio, bet ir pasijusti šios „Knygų mekos“ dalimi. Čia susitinkama pabendrauti, pasikalbėti, aptarti jaunimui rūpimus klausimus. Tačiau ne apie tai noriu šį kartą pakalbėti, o apie projekto „Kai man liūdna ir smagu, su knyga aš gyvenu”, kurio tikslas – paminėti Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ta proga atvyko viešnia, dailininkė Ieva Babilaitė–Ibelhauptienė. Į bibliotekos vaikų skyrių susirinko gausus jaunųjų knygos mylėtojų būrys iš Birštono lopšelio – darželio „Vyturėlis”, Birštono gimnazijos ir kitų įstaigų. Beje, atvyko ir vaikai su negalia. Kaip sakė Nijolė Raiskienė, Birštono viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo aptarnavimo skyriaus vedėja, jauniausiems bibliotekos lankytojams nereikia daug žodžių, jie pajunta žodžius ir pasakojimus vaizdais, nes vaikai yra jautrūs ir dažniau juos pajunta širdimi, jie tiesiog jaučia, žino. Todėl ypač svarbu, ką sutinka savo kelyje.

Vaikų skyriuje paruošti stalai priminė Nemuno kilpą. Vaikai stebėjo viešnią ir įdėmiai klausėsi jos pasakojimo.

 

Ką su dailininke Ieva Babilaite-Ibelhauptiene turėtume žinoti…

Vilnietė. 1973-iųjų gimimo. Baigusi M. K. Čiurlionio gimnaziją, vėliau grafikos specialybę VDA. Keliolika personalinių ir grupinių parodų. Knygų iliustratorė, pateikusi keletą leidinių vaikams.

Moteris, įveikusi sunkią ligą. Sukaupusi tikėjimo kraitelėje pakankamai patirties, kad liudytų religiniais paveikslais, išgirdusi daug gyvenimo poezijos, kad pasakotų ir eiliuotų piešiniais.

Beje, Ieva turi seserį dvynę, taip pat dailininkę.

Kaip gimsta knyga? Kas yra kūryba?

Dailininkė kantriai paaiškino, kaip galima kurti raides piešiniais, vaizdiniais, aplikacijomis. Vaikai kūrė, dirbo ir buvo smagu žiūrėti, kokie jie kūrybingi – jų jautrūs piršteliai tarsi atrado bendrą kalbą su spalvoto popieriaus lapais. Kiekvienas darbelis kalbėjo nebylia, visiems suprantama kalba. Jie atspindėjo vidinius vaikų pasaulėlius. Tai buvo puiki meninė terapija, padėjusi pajusti raidės, žodžio galią mažuosiuose jų pasaulėliuose, o jiems padėjo ir švelniai stumtelėjo dailininkė I. Babilaitė–Ibelhauptienė.

Tai buvo nuostabus renginys, kurio metu jautėsi tvirtas ir jautrus sąlytis su dailininke ir vaikais

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti