Vilija Čiapaitė
Prienų krašto muziejus po ilgos pertraukos atvėrė duris užsiregistravusiems lankytojams. Tai nedidelis, tačiau labai reikšmingas įvykis, nes dauguma muziejaus lankytojų jau buvo išsiilgę ne tik informacijos, kurią sukaupė muziejaus archyvai, bet ir parodų. Jos ne vienam buvo tarsi gurkšnis to, kas domina, žavi, priverčia tobulėti.
Kaip ir dera, muziejus supažindina mus su tautodailininkais, kurių darbai stebina ne vieną. Juk tautodailininkas, tai žmogus-dainius, apdainuojantis liaudies ir lakios minties vaizdinius. Tokie menininkai skiepija meilę tautos kūrybai, padeda suvokti, jog meno dėka išaukštinama didi žmogaus vidinio pasaulio vizija, kuria dalijamasi su mumis.
Paroda „Keturi teptukai, skirtingi potėpiai“
Šį kartą mus pakvietė paroda „Keturi teptukai, skirtingi potėpiai“. Kodėl paroda vadinama būtent taip? Kaip ir kiekvienam, taip ir man kilo klausimas. Pakalbinta muziejaus edukacinių programų vadovė Emilija Petrauskaitė pasakė, jog šias tautodailininkes, gyvenančias tame pačiame Vaišvydavos miestelyje ir vienoje gatvėje, suvedė meilė tapybai.
Ne veltui sakoma, jog menas vienija, tad galima sakyti, jog jų skirtingas žvilgsnis į gamtą ir jos sukurtus stebuklus skirtingais potėpiais nukelia mus prie netikėčiausių pojūčių.
Gražina Balsytė-Paslauskienė, vaikystės potyrių pasisėmusi Šakiuose, sukaupusi ir sudėliojusi minties gijas, išėjusi į užtarnautą poilsį atrado save tapyboje. Jos darbai, kaip tautodailininkės, apkeliavo ne vieną miestelį. Beje, Gražina yra išleidusi keletą poezijos knygų.
Muziejuje tėra tik vienas jos paveikslas, tačiau prikaustantis žvilgsnį spalvų gausa.
Laimutė Barauskaitė-Nenortienė. Gimusi žaluma kvėpuojančiame Kaune, gamtos apsupties ir meilės Lietuvai glėbyje atrado mielą širdžiai užsiėmimą. Jos darbai dvelkia linksmomis gamtos spalvomis, kurios traukia akį ir žavi kūrybiškais sprendimais. Laimutė gerai teptuką įvaldžiusi, tad jos parodų puokštė gana didelė ir, be to, yra iliustravusi vaikišką knygelę bei papuošusi knygos viršelį.
Laimutė Juškevičiūtė-Jonaitienė. Laimutė, kaip ir jos bendravardė, gimusi Kaune. Jos darbas su mokiniais jai davė daug gyvenimiškų pamokų, kurios iš vidaus pavirsta kuo puikiausiais peizažais. Tai pačios nuostabiausios gyvenimo akimirkos, kuomet grožį perkelia ant drobės ir sudomina potėpių minkštumu. Savo kūrybą Laimutė sujungė su poezija, kuri tarsi priedainiu atsiliepia poezijos eilėmis, arba, priešingai – tapyti darbai prakalba eilėmis.
Lina Kluonienė. Gimusi vienkiemyje Šernupio kaime, netoli Šimonių girios, augo gamtos apsuptyje. Tapyti pradėjo prieš ketvertą metų. Pirmasis tapybos darbelis atsirado plenero, vykusio jos gyvenamoje gatvėje, metu. Vėliau atsirado kiti darbai, vieni spontaniški, kiti išsvajoti. Pasirodo, polinkis valdyti teptuką buvo tarsi giminingų gijų supintas. Jos parodos vyksta kartu su sūnų parodomis, kurie taip pat įvaldę teptukų galias.
Margučiai iš muziejaus fondų
Pasižvalgius tapybos parodoje, akis patraukia margučių gausa, kurią muziejininkės pateikė mums priešvelykiniu laikotarpiu. Jie tarsi kviečia pasisemti idėjų ir minčių. Juk po kelių dienų pavasariu švytinti šventė – Velykos! Taigi Stasės Bendaravičienės, Irenos Gedminaitės, Elvyros Pempytės, Elvyros Margevičienės gražuoliai margučiai, spalvomis ir sudėtingais raštais numarginti kiaušiniai mus kviečia pajusti šventinę dvasią.
