Praėjusi savaitė Lietuvoje išsiskyrė dviem, iš pirmo žvilgsnio atskirais, bet iš tikro labai susijusiais įvykiais. Sužinojome, kad Lietuvai gali tekti priimti virš 1000 migrantų – pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė prisipažino, kad integruoti pabėgėlius nebus lengva – bus susidurta su dvejomis didelėmis problemomis. Viena – trūksta lėšų. Antra didele bėda bus pabėgėlių užimtumo užtikrinimas. „Mes žinom, kad šiandien tokia situacija, kad net ir mūsų Lietuvos piliečiai ne visada turi darbo ir neranda jo pagal savo kvalifikaciją” – sakė ministrė.
Antras praėjusios savaitės įvykis – tai Lietuvos profsąjungų organizuotas piketas – eisena prieš svarstomą naująjį Darbo kodeksą. Mitingas pagarsėjo vieno iš dalyvių plakatu: „Nenorėjau dirbti, bet dabar jau tikrai nebedirbsiu“. Profsąjungos priešinosi siūlomiems Darbo kodekso pakeitimams ir reikalavo dar greičiau kelti minimalią algą, įvesti progresinius mokesčius, ilginti atostogas ir duoti dar daugiau socialinių garantijų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė buvo nušvilpta tos dalies žmonių, kurie trokšta socialinės apsaugos. Tikiu, kad jei ji būtų atsidūrusi kokiame pabėgėlių mitinge, ji būtų nušvilpta tos dalies žmonių, kurie šiandien gyventi ir dirbti taikoje. Pusiau juokais, pusiau rimtai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinime kadaise buvo padaryta klaida – socialinė apsauga iškelta į pirmą vietą. Pirmoje vietoje ji taip įsišaknijo, kad kai keturis vaikus auginanti moteris socialiniuose tinkluose paprašo ne pinigų, o darbo – supurto iš pagrindų. Ir kai iš tos nuostabos žmonės ir toliau jai siūlo ne darbą, o paramą, supranti, kad darbą pasiūlyti yra žymiai sunkiau. Darbo kodeksas čia yra labai daug kuo dėtas, nes jis trukdo įdarbinti tą, kuris nori darbo. Jis puikia tinka įdarbinti tą, kuris nori garantijų. Jei Seimas nesiteiks priimti naujojo Darbo kodekso, tegu bent daiktus pavadina savais vardais ir pakeičia Darbo kodekso pavadinimą į Nedarbo.
Profsąjungų mitingas tikrai buvo iškalbingas. Vienas plakatas gąsdino, sakydamas „patys plausit savo indus“, kas iš tikro nėra taip jau baisu. Migrantų kontekste minčių kyla daugiau. Tūkstančiai lietuvių išreiškė solidarumą su pabėgėliais, sutikdami juos priimti į savo namus. Puikiai žinome, kad tai – simbolika, bet tikrai – ir kiek daugiau. Į savo lovą pabėgėlio tūlas pilietis gal ir nepriims, bet kai kuriems darbams tikrai pasamdytų, ypač tiems, kuriems nereikia gerai mokėti kalbos. Kad ir plauti indus, kodėl gi ne, svarbu – kad atvykėliai dirbtų.
Ir tada pabandykime įsivaizduoti, kaip tai turėtų vykti pagal dabartinį Darbo kodeksą? Įsivaizduoti nepavyko, bet aplankė išganinga mintis. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė galėtų išvengti net dviejų galvos skausmų, jei pabėgėlių klausimus pavestų išspręsti .. profsąjungoms. Pagaliau pastarosios papildytų tragiškai išretėjusias gretas tų, kuriuos atstovauja. Antra, turėtų rimtos veiklos. Trečia, galėtų pasitikrinti savo sąžinę, ar savo siūlomų gėrių visiems trokšta vienodai. Mes, savo ruožu įsitikintume, ko siekia pabėgėliai – ar profsąjunginių garantijų ar taikos ir darbo.
Taigi, įdomu, ką apie pabėgėlius galvoja profsąjungos?
Rūta Vainienė
Komentaras LRT radijui
2015-09-16
