Valdantieji visada trokšta savo pavaldinių optimizmo, optimizmas turi paliudyti, kad jie valdo gerai.
Viktorija Daujotytė
Šie, tarsi nūdienai parašyti žodžiai, gerai paaiškinantys raginamus nesiskųsti dėl akis badančių Lietuvos bėdų ir švęsti būtinai linksmai – iš naujosios knygos „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“. Nesu tikra, ar ji pridės optimizmo ir ar suteiks skaitymo malonumo (ko gero, net nežinau, kas tai yra), bet siūlau būtinai ją perskaityti. Knyga suteiks ne tik naujų žinių apie poetą, bet, manau, padės aiškiau susivokti, kokiu laiku gyvename ir kas mus valdo. Tuo labiau, kad minint valstybės atkūrimo šimtmetį, vis pasigirsta kalbų, jog per daug gręžiojamės į praeitį – vertėtų labiau galvoti, ką paliksime po savęs. Taigi, kas ir kaip rašo mūsų dabarties dienoraštį. Baltieji ar juodieji tai metraštininkai?
Profesorė Viktorija Daujotytė, prisimindama Justino Marcinkevičiaus ujimą ir puolimą dėl tarybinės jo praeities, atkreipia dėmesį į vieną faktą, kurio nebuvau pastebėjusi ir kuris itin iškalbingai byloja apie mūsų laiką. 2003 metais išleistoje „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ apie Justino Marcinkevičiaus dalyvavimą Sąjūdyje nuo pat iniciatyvinės grupės nė neužsiminta. Galime pasiguosti nebent tuo, kad prie kitų rašytojų, pavyzdžiui Vytauto Bubnio, tai pažymėta. Bet juk Justinas Marcinkevičius buvo ne eilinis Sąjūdžio narys, o jo – garbė, sąžinė, vėliavnešys. Mes dar prisimename prasmingas ir drąsinančias poeto kalbas tūkstantinėms žmonių minioms, bet enciklopedija, kurią skaitys ir ateities kartos, tai nutyli. Ar neverta pamąstyti, kodėl? O gal reiktų žiūrėti optimistiškai ir to nepastebėti?
Ramutės Šimukauskaitės atsiminimai knygoje sugrąžina į Justino tėviškės sodą, ir pakvimpa pačiais skaniausiais pasaulyje – gimtųjų namų – obuoliais. Tokio gaivumo ir gardumo niekur daugiau nerasi. Laimingi – tai turintys, – atsidustų poetas.
Iš galybės atsiminimų apie Justiną Marcinkevičių Valentinas Sventickas sudėliojo gražią knygą – su daugybe nuotraukų, su ištraukomis iš poeto eilėraščių, dramų ir padavė mums kaip ramstį. Kol dar turi į ką atsiremti, dar gali būti ir išbūti – Lietuvoje, su Lietuva širdyje. Gyvename laiku, kai vidutinybės (ar ne juos šviesaus atminimo akademikas, Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius vadino “pilkaisais“, „agresyviais“) nebeslepia, kad asmenybės jiems trukdo. Tokius erzina ir tai, jog tėvynės bei tautos stiprybės ieškančiam vis ne itin linksmas Justinas Marcinkevičius „pasipainioja“. Net gyvenimo datas pagal Lietuvą poetui likimas ar Aukščiausiasis surikiavo – ir gimimu, ir mirtimi su tėvyne surišo. Neištrinsi. Pasidžiaukime.
Genovaitė Mačiūtė
