Jubiliejinis susitikimas su Aldona Ruseckaite

Vilija Čiapaitė

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka – vieta, kurioje galima susitikti, pasiklausyti, pabendrauti su žmonėmis, garsinančiais mūsų kraštą savo darbais, kuriais domisi ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio literatūros mylėtojai. Ypač visus žavi knygos, vienokiu ar kitokiu keliu prisiliečiančios prie istorijos, pamąstymų.

Ypač didelio dėmesio sulaukia Aldona Ruseckaitė, gimusi Ingavangyje. Ji yra Lietuvos poetė, prozininkė, muziejininkė ir dar daugiau galima išvardinti jos pomėgių, nes jos bendrakeleivis fotoaparatas dažnai užfiksuoja akimirkas, kuriomis pasidalina su mumis.

Ir štai, po pirmosios šalnos rugsėjo 30 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje įvyko jubiliejinis A. Ruseckaitės kūrybos vakaras „Susitinkame ties horizontu”. Šį kartą kūrėją lydėjo su menu tvirtais saitais susiję menininkai, tai aktorė Olita Dautartaitė ir Daiva Škelevaitė, skaitovas Tautgirdas Ačas, klarnetininkas Valdas Andriuškevičius. Labai šaunu, kad vakaro vedėjas ir kalbėtojas buvo poetas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis. Jis, suprantantis menininkų kalbą, tai pašmaikštaudamas, tai kalbėdamas rimtai pristatė A. Ruseckaitės kūrybą, o pokalbių pertraukose klarnetininkas virtuoziškai nukeldavo į muzikos vingrybes.

Beje, A. Ruseckaitė, kaip kalbėjo vedėjas, yra nenuspėjama. Čia ji rašo eiles, čia lengvai pereina prie prozos, o čia tik žiūri, kad ir romanas jau džiugina. Juk tik talentingas žmogus gali lengvai persiorientuoti.

A. Ruseckaitė pakvietė prieniškius ir svečius net į trijų knygų sutiktuves. Tai pernai išėjęs romanas „Kaip žaibas“, šiemet pasirodžiusi poezijos knyga „Verčiau ne(užmiršti)“ ir biografinis romanas „Pasaulis pagal Žemaitę“.

Tačiau susitikimo metu buvo prisimintas ir romanas apie Maironį „Šešėlis JMM“, už kurį rašytoja 2013 metais buvo apdovanota Bernardo Brazdžionio literatūrine premija.

Pati rašytoja susitikimo metu sakė, jog net nemaniusi, kad taip greitai išeis viena knyga paskui kitą. Jos labai skirtingos, tačiau labai brangios. Pirmoji iš pristatytųjų – romanas „Kaip žaibas“ – skausminga, savyje talpinanti didelius jausmus, kančią ir sielvartą, knyga. Tai buvo galima pajusti ir iš aktorių skaitomų ištraukų, ir iš pačios autorės pasisakymų.

Dirbdama muziejuje ji dažnai vis esybe jaučia buvusių Lietuvos rašytojų patyrimus, įvairias gyvenimiškas peripetijas. Visa tai gali pajusti žmogus, pats kuriantis, pats rašantis, pats patiriantis mirtis ir netektis. Tai ypač svarbios akimirkos, kurios nesikeičia, tik keičiasi laikas ir aplinkybės. Gal dėl to A. Ruseckaitės kūriniai persipynę su praeities įvykiais dabartyje.

Pasak rašytojos, sunkiausia parašyti apie tai, kas vyksta šiandien, nes visi viską žino. Tačiau ar suvokiame, kad tai jaučia dažnas ir asmeniškai? Ypač rašytoją jaudina dabartinė situacija, susijusi su emigracija, nusikaltimais, kaltės ieškojimais, baime būti pasmerktam ne tik aplinkinių, bet ir artimų žmonių. Dažnai autorei tenka būti ne stebėtoja, o viena iš personažų ir pasijusti juo.

Beje, susirinkusieji galėjo įsigyti dar dažais kvepiantį romaną „Pasaulis pagal Žemaitę“ – tai šios klasikės ir didžios asmenybės gyvenimo puslapiai, atskleidžiama daug kas nežinomo. Reikia tikėtis, jog ir šis romanas sulauks didelio pasisekimo, nes jame rasime daug paslapčių apie kaimo žmogaus gyvenimą, kuris dažnam buvo tarsi tabu. Juk istorija lieka istorija, o gyvenimiškos tiesos pasiekia ir dabartį. Juk kiek panašaus tenka patirti paprastai kaimo moteriai, kiek negandų ir skausmo ir dabar jai reikia iškęsti. Kodėl taip vyksta?

Taigi, renginys sulaukė didelio A. Ruseckaitės gerbėjų dėmesio, o aktoriai ir klarneto virtuozas viską taip sujungė į visumą, jog buvo galima pagalvoti, jog tai trumpas ir mielas epizodas iš būsimųjų romanų, prozos kūrinių ar eilių, kurie laukia įžvalgaus proto ir daug gyvenimiškų tiesų sukaupusios rašytojos A. Ruseckaitės aštrios plunksnos.

 

Taip pat skaitykite

1 komentaras

  1. man

    patinka A. Ruseckaitės kalbėjimo maniera, tokia gerokai link rafinuotumo; kartais pamanau, kad ji įdomiai sugebėtų pakalbėti kad ir apie Nieką. Todėl važiuoju į Davatkyną ne tik dėl plenerų, bet taipogi ir pasiklausyti jos, ten tampančios vedėja, benefiso.