Joninių šventės atmintis neišblėso, tačiau vykstant pasipriešinimui okupantams atrodė tiesiog nepadoru švęsti. Todėl galima suprasti partizanų sankcijas prieš besilinksminusius šokių vakaruose. Krašte liejosi kraujas, vyko žmonių trėmimas, buvo tyčiojamasi iš partizanų palaikų, o ir kai kurie neatsakingi partizanai naudojo terorą prieš tariamai kolaboravusius su sovietais vaikus, moteris, senelius.
Po paskutinės tremties 1952 metais ir Stalino mirties 1953 m. kovo mėnesį, mūsų kraštas atsibudo iš nuolatinės baimės ir kasdieninio streso. 1953-1961 m., kad ir nederlingoje ir nuodingoje sovietizmo dirvoje, kraštas subrandino meno saviveiklos, tradicijų pradmenis.
1953 m. birželio 13 dieną Jiezne, paežerėje, įvyko pirmoji rajono Dainų ir šokių šventė, kurioje didelė dalis repertuaro buvo skirta bolševikų partijos, rusų tautos ir kolektyvizacijos garbinimui. Dalyvavo mišrusis, moterų ir vyrų, vaikų chorai, liaudies šokių kolektyvai. 1955 m. Vilniuje vyko sovietinės Lietuvos15-mečiui skirta Dainų šventė, tad iš anksto planuota rajoninė Dainų šventė neįvyko („Lenino keliu“. 1955, birželio 11 d., nr.45, l.4).
1956 m. birželį rajonas išgirsta naują žodį – „festivalis“. Per Jonines, 1956 m. birželio 23 dieną vykusį renginį aprašė rajono laikraštis „Lenino keliu“: „Praėjusį sekmadienį ant gražaus Verbliūdo (vardas nuo didiko Verbylos, XVI a. pradžioje valdžiusio šį ežerą, Verbyliškes – V. K.) ežero kranto buvo iškelta jaunimo festivalio vėliava. Jame dalyvavo „Tarybinės santaikos“ (vėliau „Verknės“), Pakrovų kolūkių ir Jiezno kultūros namų saviveiklininkai“ („Lenino keliu“. 1956, birželio 27 d., nr.51(496), l.4).
Buvo labai įdomus koncertinis repertuaras, visiems buvo linksma. „Be to, kaimo kapelai grojant, jaunimas ilgai linksminosi. Kartais pasilinksminimą nutraukdavo smarkus lietus, bet pragiedrėjus, jaunimas vėl rinkosi tęsti pasilinksminimo“ (Ten pat). Toks pat festivalis vyko Punioje, ant Margio kalno, bet ir ten Joninių tradicijų nebūta. Tik prie Verbliūdo šventės pabaigoje buvo vainikuotas šventės organizatorius, „Tarybinės santaikos“ kolūkio pirmininkas Jonas Bernatonis.
Joninių ideologizavimo pradžia. 1958 m.
Sovietų valdžią visoje Lietuvoje ir mūsų krašte neramino tai, kad daug žmonių gausiai dalyvauja šv. Jono atlaiduose. Sovietai neturėjo jokios šventės, kur kiek nors galėjo turėti įtakos Lietuvos žmogui. Krašto žmonės dar gerai atsiminė sovietų valdžios įvedimo priemones, tad įvairias sovietinimo metines švęsti niekas neskubėjo. Pati Joninių šventė sovietams atrodė ir baugi, nes ją atgaivino Lietuvos šauliai. 1958 m. Lietuvoje, tiek centrinėje, tiek rajoninėje spaudoje, buvo išplatintas etnografės A. Vyšniauskaitės straipsnis „Joninės šiandien“, kuriame buvo parodytos Joninių šventės liaudiškos ištakos.
1958 m. birželio 22 dieną Punioje, ant Margio kalno, įvyko Joninių šventė, susieta su vadinamąja Pilėnų legenda. Nors jau 1957 m. archeologiniuose tyrinėjimuose Punioje archeologė Regina Volkaitė-Kulikauskienė buvo įrodžiusi, kad Punioje ant Margio kalno buvusi pilis yra datuojama tik XVII amžiumi, bet 1336 m. Pilėnų susideginimo sąsajas su Punia traktuojanti legenda buvo labai paplitusi. Ji ir tapo šventės leitmotyvu. Šventėje degė Joninių laužai, visi buvo pasipuošę žolių ir ąžuolų vainikais, buvo ieškoma paparčio žiedo, bet svarbiausia ir įdomiausia buvo kovos su kryžiuočiais priminimas, fanfaromis ir iššautomis raketomis. Šventėje pasirodė ir visus pasveikino pats kunigaikštis Margiris plieno šarvais. Jis įteikė krivių kriviui Lizdeikai šventės fakelą. Šventėje buvo gausi koncertinė programa, vyko dalyvių paradas, buvo daug įvairių atrakcionų, kaip boksas statinėse, lenktynės maišuose. Paparčio žiedą surado Jiezno darbo jaunimo mokyklos mokytojas A. Aksomaitis („Lenino keliu“, 1958, birželio 28 d., nr.51(702), l.2-3). Reikia pripažinti, kad tokia šventės traktuotė susirinkusiems patiko, nes vėl buvo prisiminta Lietuvos istorija, kuri jau du dešimtmečius buvo iškraipoma. Šioje šventėje aktyviai dalyvavo „Tarybinės santaikos“ kolūkio Liciškėnų kaimo tautinių šokių šokėjai. Išėję Anapilin Albinas Ligeika, Vytas Ligeika, Pranutė Švežauskaitė-Ligeikienė, Jonas Juozaitis, jaunystės šventes tebeprisimena Vanda Gusienė, Stasys Stelmokas, Jonas Pranskevičius ir kiti.
1960 m. Joninių šventė
1960 m. sukako dvidešimt metų, kada Lietuva buvo sovietų okupuota ir prijungta prie Sovietijos. Ta proga Aukštadvaryje, prie Žaliojo ežero, įvyko tarprajoninė šventė, kuri buvo dar labau ideologizuota. Šalia nemažo sovietinių tautų draugystę ir dėkingumą bolševikams ir rusų tautai propaguojančio saviveiklos repertuaro, buvo ir „liaudies gynėjo“ (stribo) pasisakymas, „stiliagų“ kritika.
Šventėje vyko tiek vyrų, tiek moterų virvės traukimo (beje, tai neturi nieko bendro su Joninių papročiais, šioje ir kitose lietuvių etnošventėse vyrauja išminties, sumanumo, gudrumo, o ne jėgos elementai – V. K.), bėgimo maišuose varžybos.
„Ir taip Joninių šventė artėja į pabaigą. Vos tik spėjo pirmieji tamsos šešėliai nuslysti kalno paviršiumi, kai sumirga šimtai elektros lempučių, uždegami šventiniai laužai, artėja Joninių naktis.
Ir kas nesvajoja šią naktį rasti paparčio žiedą, rasti laimę. O čia lyg tyčia prasideda lietus, tačiau linksmieji šventės dalyviai ir žiūrovai nekreipia dėmesio. Jonas ima Janę, Petras – Oną, Šimas – Magdę ir iškeliauja ieškoti paparčio žiedo. Tegul jo ir nesuras šią naktelę, bet jis širdyje žydės.
Prasideda Joninių šventės karnavalas. Dangų perskrodžia įvairiaspalvės raketos, vyksta paparčio žiedo ieškojimas. Raketų šviesos siluetai atsispindi ramiame Žaliojo ežero vandenyje, apšviečia šventiškai papuoštą estradą, skelbia, kad Joninių šventė baigiasi.
Netrukus randamas ir nuostabusis Paparčio žiedas, o jį surado Jiezno rajono prekybos tiekimo kontoros sandėlininkas Leonas Šiupšinskas („Lenino keliu“, 1960 m. liepos 2 d., nr.51(906), l.2-4).
1961 m. sovietams kovojant su Žolinės atlaidais Pivašiūnuose, buvo sukurtas mitas, kad ten yra palaidotas Margirio brolis, žuvęs ginant Punios Pilėnus. Mitas buvo panaudotas ant Pivašiūnų piliakalnio vykusiame Jiezno, Alytaus, Varėnos ir Prienų rajonų kolūkiečių Joninių šventės rituale. 1962 m. Joninės Jiezno rajone nebuvo švenčiamos. Jiezno rajonas buvo įjungtas į Prienų rajoną. Septintajame dešimtmetyje Joninių šventėse šalia saviveiklininkų pasirodymo buvo naudojami tik du Joninių šventės elementai: Joninių laužas ir paparčio žiedo ieškojimas. Niekada neteko matyti kupoliavimo, burtų panaudojimo šventėje.
Kolūkiuose šventės apsiribodavo ąžuolo vainikų nupynimu Jonams ir Janinoms. Vėliau pirmininkas mesdavo 25 rublinę, vyrai po 5, moterys – po 3 rublius. Jonai ir Janinos „pastatydavo“ ir ligi išnaktų paežerėje ar paverbliūdėje, ar netoli esančiame medžioklės namelyje iki išnaktų aidėjo dainos. O rytą kaimai sužinodavo, kas nakvojo rugiuose, kas sumušė žmoną, o kam dingo piniginė. Dabartinių televizijų „pagalbos“ laidose rodomi personažai atėjo iš tų laikų…
Istorikas Vytautas Kuzmickas
