Joninės Jiezne prie ežero – tradicija, kurios laužyti neverta. Dėl to, kad čia visada linksma ir įdomu, dėl to, kad praleisti tokią ypatingą naktį užsidarius namuose – beveik gėda. Juk per Jonines įvyksta tiek daug keistų permainų, tiek stebuklų, kurie paveikia gyvenimą visus likusius metus. Tad nuo senų senovės lietuviai trumpiausią metų naktį susiburia prie laužų, gražiose lankose, arčiau miško – juk jo glūdumoje pražysta papartis, o jo žiedas dovanoja jį radusiajam visažinystės, aiškiaregystės dovaną. Nors šiais laikais daugelis Joninių nakties tradicijų primiršta, bet susiburti ir švęsti kartu – vis dar svarbu ir įprasta. Todėl ir Jiezno ežero pakrantė birželio 22-ąją knibždėte knibždėjo miesto ir seniūnijos gyventojų, svečių iš arčiau ir iš toli. Kaip niekad čia buvo gausu Jonų ir Janinų, pagerbtų šventės šeimininkų, bei kartu su jais švęsti panorusių žmonių. Vakaras neprailgo niekam. Jaunieji meno mėgėjai įsijungė į plenerą gamtos prieglobstyje, tapydami tai, ką stebuklingo žada ateitis 520 metų jubiliejų minėjusiam gimtajam miestui. Netrūko pramogų ir kitiems – taiklumo išbandymai, žaidimai subūrė tuos, kurie panoro ne tik pasivaržyti vieni su kitais, bet ir sušilti – vakaras pasitaikė žvarbokas ir vis prapliumpantis lietumi. Bet jis neišgąsdino, mažai kas skubėjo traukti namo iš šurmuliuojančios šventės – juk dar laukė kasmetė laužo deginimo ceremonija, fejerverkai ir diskoteka bei smagus atlikėjo Ruslano Kirilkino koncertas. Tad kas nepatingėjo, kas atvyko į Jiezną Joninėms – nepasigailėjo, ir dar pasižadėjo, jog ir kitąmet šią dieną būtinai apsilankys svetingame ir linksmame mieste.
