Žymus mūsų tautos mąstytojas Vydūnas yra pasakęs, jog „[…] didvyrio esybė nedingsta iš jo tautos. Ką jis yra pasiekęs savo darbu, savo veikimu, tai yra ir būna tautos turtas“. Iš tiesų, iš praeities gilumų mus pasiekia dainos, legendos ir mitai apie kažkada gyvenusius drąsuolius, savo poelgiais užsitarnavusius didvyrių vardus, jų drąsą su pagarba savo metraščiuose mini net ir jų priešai. Žinoma, daugybė narsių poelgių, iškilių gyvenimų ir vardų nugrimzdo užmarštin, tačiau tautos atmintyje išliko nemari viltis – atėjus sunkiam metui, tarp mūsų visada atsiras narsuolis, kuris pakvies sekti paskui save kitus, trokštančius kovoti už Tėvynę, kuris savo gyvenimą paaukos tautos Laisvei pasiekti.
Karo pabaiga – laisvės pražūčiai
Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir jos pasekmės iki skausmo žinomos kiekvienai lietuvių šeimai: kas nors iš jų buvo ištremtas, kalintas, kovojęs partizanų gretose, kankintas arba ir žuvęs, kažkas buvo priverstas emigruoti į užsienį. Apie pokario metų rezistencijos kovas taip pat žinoma labai daug, nes į jas įsitraukė irgi beveik kiekviena šeima – jei ne tiesiogiai, tai remdama visomis išgalėmis laisvės kovotojus. Nenuostabu, kad į šį įvykių sūkurį veržte veržėsi jaunimas, paliekantis mokyklas tam, kad pasitrauktų į mišką kariauti su okupantais, kiti – slaptai teikiantys žinias partizanams, platinantys draudžiamąją literatūrą, visokiais įmanomais būdais pranešantys grobikams, kad jie mūsų tautos nenugalėjo. Tačiau visi šie narsuoliai susidūrė su brutalia, klastinga jėga, apie kurios galią pradėta suprasti gana greitai, kai žadėtoji pagalba iš Vakarų taip ir neatėjo. Partizanai – išžudyti, sugaudyti, nuteisti ir ištremti, likusieji laisvėje – nutildyti, žmonės įbauginti, įtariantys vienas kitą išdavystėmis, slepiantys net savo mintis nuo artimiausių žmonių.
Jiezno jaunimas kyla į kovą
1952 metai, Jieznas. Čia dar rusena pasipriešinimo okupacijai kova, nors partizaninis judėjimas slopsta. Tai neatbaido jaunimo, žinančio apie bendraamžių kuriamas pogrindines organizacijas visoje Lietuvoje, apie slaptą ardomąją jų veiklą. Be abejo, žinoma ir tai, jog saugumo pajėgos tai vieną, tai kitą pogrindininkų būrelį išdrasko, nuteisia kalėti ar tremčiai. Vis dėlto, rugsėjo mėnesį Jiezne įkuriama pogrindinė antitarybinė mokinių ir jaunimo organizacija „Lietuvos jaunieji partizanai“ „Erelio“ būrys. Organizacijos tikslas – kova dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Įkūrėjas ir vadovas – Jiezno vidurinės mokyklos 10 klasės mokinys Jonas Gruzdzevičius, jo pavaduotojas Julijonas Albinas Kotvickas, patarėjai Juozas Cibulskas, Antanas Ragavičius ir kiti mokiniai, priėmę priesaiką. Būriui priklausė mokyklos vidurinių klasių mokiniai bei nesimokantis jaunimas aplinkiniuose kaimuose, taip pat ir vyresnioji J. Gruzdzevičiaus sesuo Birutė ir jos būsimasis vyras Petras Piličiauskas, Jiezno vidurinės mokyklos mokytojai.
Dveji kovos metai
Nors jaunieji partizanai buvo nusiteikę kovai, tačiau ji vyko tik taikiu būdu. Jie rašė ir klijavo Jiezne bei kaimuose atsišaukimus, platino pačių leidžiamą laikraštį, švenčių progomis slaptai iškeldavo Lietuvos trispalvę. Atsišaukimams rašyti mokiniai pagrobė rašomąją mašinėlę, laikė ją Nemajūnų bažnyčios, kur zakristijonu dirbo J. Gruzdzevičiaus tėvas Kazys, bokšte.Turėjo įsigiję ir ginklų, bet tik savigynai. Tiesa, jų prisireikė pagąsdinti suįžūlėjusiems stribams, mokinius terorizavusioms mokytojoms.
1954 metais organizacija buvo išduota, daug jos narių suimta. Didžiausią kaltę sau prisiėmė J. Gruzdzevičius. Teismo posėdis vyko Jiezne, nuosprendžiai pagal tų laikų situaciją gana švelnūs, nes organizacijos veikla buvo tyčia sumenkinta: J. Gruzdzevičius ir jo tėvas bei S. Valatka nuteisti 10 metų, P.Piličiauskas – 7, J. A. Kotvickas, J. Cibulskas, A. Jeruševičius, A. Stankevičius – 4 metams tremties Sibire. Kiti išvengė realaus laisvės atėmimo. 1956 metais, pritaikius amnestiją, bausmės nuteistiesiems buvo panaikintos, bet J. Gruzdzevičius vėl buvo įskųstas ir grąžintas į Sibirą, kur išbuvo visus 10 bausmės metų.
Draugų atsiminimai
Ši trumpa istorija mažai kuo skiriasi nuo kitų pokario metų įvykių, pogrindinių organizacijų veiklos ir sunaikinimo, apie ką dabar jau žinome daug. Apie Jiezno jaunųjų partizanų veiklą daugiau tapo žinoma tuomet, kai jos narys dr. Antanas Ragavičius ėmė rinkti medžiagą iš archyvų, kovos draugų prisiminimų. Gaila, tačiau prabėgantys metai retina jų gretas. 1999-aisiais mirė ir organizacijos įkūrėjas J. Gruzdzevičius – Erelis. Jis palaidotas Vilniuje, Saltoniškių kapinėse. Apie šį žmogų, kadaise septyniolikmetį jaunuolį, sugebėjusį suburti gerai organizuotą pogrindinį būrį, prisiminimais pasidalijo geras jo mokyklos laikų draugas, pavaduotojas organizacijos veikloje J. A. Kotvickas, sekretorė Aldona Adamonytė Janušaitienė, dabar jau mirusios J. Gruzdzevičiaus sesers vyras Petras Piličiauskas, taip pat pogrindžio veiklos dalyvis ir rėmėjas, Vytautas Sodaitis, buvęs slaptuoju ryšininku tarp mokinių ir partizanų, bei A. Ragavičius, išleidęs knygelę apie Jiezno jaunųjų partizanų būrį, toliau renkantis medžiagą apie juos bei jų pirmtakus 1946 metais. Daugelio šių žmonių atsiminimai apie J. Gruzdzevičių nutrūksta lemtingaisiais 1954 metais, nes po teismo ir tremties mažai kam teko artimiau bendrauti su buvusiu vadu. Ne tas buvo laikas, kai galėjai pripažinti draugystę su „banditu“, o vėliau gyvenimo keliai buvusius bendražygius išblaškė kas kur.
Neapykanta grobikams
Koks turėjo būti septyniolikos metų vaikinas, kad jo autoritetą pripažintų net ir vyresni žmonės, kad juo sektų ir tikėtų? Jo sukurtos organizacijos struktūra, veiklos principai rodo jį buvus labai brandų, ne pagal metus sumanų jaunuolį, puikiai išmanantį pogrindžio kovą. O jo draugai, pasekę juo be svyravimų? Iš šiandienos pozicijų, dabarties ramybės ir taikos, sunku suvokti pokario jaunimo mąstyseną, jų poelgius skatinusias situacijas. Nedaug žinoma ir apie J. Gruzdzevičiaus vaikystę, jo šeimą, jo asmenybę suformavusį auklėjimą. Kaip pasakojo P. Piličiauskas, su būsima žmona Birute ir jos broliu Jonu jis susipažino atvykęs dirbti anglų kalbos mokytoju į Jiezną. Joną jis apibūdino kaip rimtą, santūrų jaunuolį, o jo tėvus, Kazį, buvusį nepriklausomos Lietuvos pasienio karininką, ir Oną, kaip itin religingus, patriotiškus žmones, tokia pat dvasia auklėjusius ir savo vaikus. Tad vargu ar verta stebėtis, jog jų sūnus negalėjo iš šalies matyti kovos už Tėvynės laisvę, nepabandęs ir pats prie to prisidėti. Be to, anot A. Ragavičiaus, tuo metu Lietuvoje vyravo panašios nuotaikos, kokios buvo 1989 – 1991 metais, kai neapykanta šalį užgrobusiems svetimšaliams buvo atvira, kai priešintis jų valdžiai buvo tiesiog būtina, nors ir buvo ėmę aiškėti, kad šiai jėgai teks nusileisti.
Organizacijos veikla – vado nuopelnas
Pogrindinė organizacija, kurią sukūrė J. Gruzdzevičius, nebuvo stichiškas jaunuolių susibūrimas. Į „Erelio“ būrį buvo priimami tik gerai žinomi, patikimi žmonės, priėmę priesaiką, gavę slapyvardį ir veikimo sritį. Konspiracija tokio aukšto lygio, kad iš daugiau kaip pusšimčio partizanų, suimti ir nuteisti buvo vos keli pagrindiniai organizacijos nariai, surinkus prieš juos neginčijamų įrodymų. Pasak V. Sodaičio, buvo stengiamasi, kad jaunieji partizanai kuo mažiau vieni kitus pažinotų, nors to išvengti, mokantis toje pačioje klasėje ir mokykloje, turėjo būti itin sunku. Be to, būrio nariai susitikdavo pasitarimuose, rengė suvažiavimus, kur aptardavo kovos būdus, numatydavo tolesnius uždavinius, žinoma, linksmindavosi, maloniai bendraudavo. Ir pačią organizacijos struktūrą, ir jos veiklą parengė ir koordinavo J. Gruzdzevičius. J. A. Kotvicko manymu, įtakos tam turėjo iš prieškario sukaupti žurnalai „Karys“, kuriuos jų vadas atidžiai skaitė, studijavo kartu su patikimais draugais. Tiek jis, tiek P. Piličiauskas, tiek kiti kalbinti jaunieji partizanai, teigia J. Gruzdzevičių pasižymėjus neeiliniais organizatoriaus gabumais, kurie darė didžiausią įtaką partizanų kovai. Žinoma, neatmestina ir tėvo Kazio įtaka bei patarimai, nes sunku manyti, kad apie sūnaus veiklą žinojęs buvęs karininkas, tvirtas patriotas, nuteistas už pagalbą partizanams, nepadėjo dėl Tėvynės laisvės kovojančiam jaunimui.
Didvyris – toks, kaip daugelis tuomet
Gabus literatas, kurio kūrinius mokytojai garsiai skaitydavo klasės draugams. Sportininkas, šokėjas, draugiškas ir tvirtas jaunuolis, garbingai ištvėręs tardymus ir neišdavęs draugų. Labai religingas, santūrus, poetiškos sielos. Dailios išvaizdos, patrauklus ir malonus vaikinas, patikęs merginoms, mokėjęs jas pralinksminti, sudominti. Mandagus mokytojams ir vyresniems žmonėms, nuoširdus su draugais, aktyvus saviveiklininkas. Šie bruožai daug pasako apie J. Gruzdzevičiaus asmenybę, bet juk tokių jaunuolių tuomet buvo nemažai, gal ir pralenkdavusių jį gabumais mokslui, sąmoju, būdo ypatybėmis. Tačiau, matyt, buvo kažkas, ką sunku nusakyti žodžiais, kas sklido iš pačios jaunuolio esybės, kas joje glūdėjo ir veržėsi į išorę. Anot Vydūno, „Visa atidėta aukštam tikslui – tai yra pirmasis didvyrio žymis“. Tiesa, galima būtų ilgai diskutuoti, ar J. Gruzdzevičius laikytinas didvyriu – jis nekrito nuo priešo kulkos, nesusisprogdino bunkeryje, nebuvo nukankintas kalėjime. Bet ar tik žūtis įrašo žmogų į didvyrių gretas? Iš tiesų, laimė, kad jaunieji partizanai nesigriebė smurto, nepraliejo kraujo, neišėjo į mišką pas paskutiniuosius kovotojus, kad gyvybių nepaaukojo beprasmiškuose, iš anksto pralaimėtuose mūšiuose. Šiandien jie gali savo pavyzdžiu, prisiminimais parodyti, jog kovą už laisvę nebūtina aplaistyti krauju. Pralaimėję, nuteisti, išblaškyti po šalį, persekiojami ir ujami, daugelis jų sugebėjo mokytis, pasiekti profesinių aukštumų, darbu ir gabumais prisidėti prie šalies gerovės, o širdyje slepiamą laisvės kibirkštėlę įlieti į Sąjūdžio liepsną.
Drąsa ir ryžtas
Ir vėl, kaip sakė Vydūnas: „Didvyrio esybė yra jo viduje kaip koks branduolys, iš kurio vysta išminties, valios, tvirtybės jėgos“. To nereikia matyti akimis, tą pajunti pažinęs žmogų. Tikriausiai, tą juto ir J. Gruzdzevičiaus bendražygiai, šiandien ir patys negalintys paaiškinti, kodėl jie nepabūgo apčiuopiamos, kasdien matomos grėsmės ir ėjo ten, kur juos vedė klasės draugas. Jam jie patikėjo savo gyvenimus ir netgi gyvybes, nes galėjo būti nušauti klijuojantys naktį atsišaukimus, keliantys vėliavą į bokštą. Jų drąsa ir ryžtas atitiko jų vado karštą troškimą kovoti už Laisvę. Draugų pasitikėjimo J. Gruzdzevičius neišdavė niekada, net ir tardomas, provokuojamas, dvasiškai kankinamas. Visą kaltę už „banditų“ darbus jis prisiėmė sau, kiek galėdamas stengėsi apsaugoti bendražygius. Teismo dieną, kaip pasakojo A. Ragavičius, tardamas paskutinį žodį, vadas buvo tvirtas, neišsižadėjo savo įsitikinimų ir neprašė pasigailėjimo. Šis drąsus poelgis visiems laikams išliko jo draugų atmintyje.
Palūžusi dvasia
Daugelis lietuvių, patyrusių tremties Sibiro platybėse baisumus, išleido atsiminimų knygas, šiurpinančias kančių lageriuose scenomis. Tad nesunku suprasti, ką teko patirti J. Gruzdzevičiui per tuos dešimtį metų, praleistų toli nuo Lietuvos, atšiaurioje nelaisvėje. Bendražygiai, sutikę jį sugrįžusį namo, pasakoja, jog jų vadas pasikeitė, tapo uždaras, anot A. Adamonytės Janušaitienės, palūžęs dvasiškai. Laisvė po tremties jam taip pat vargu ar buvo labai saldi. Gabus, talentingas žmogus negalėjo mokytis, „tamsios praeities“ buvusį kalinį niekas nenorėjo priimti dirbti. Kaip prisimena J. A. Kotvickas, J. Gruzdzevičius kurį laiką dirbo Birštone gidu, tačiau jį iš ten atleido, nors priekaištų jo darbui neturėjo. Nesiklostė šeimyninis gyvenimas, sveikatą ardė vis nesaikingiau vartojamas alkoholis. Nežinia, kiek ir ko jam teko patirti tremtyje, nieko gero nesulaukė vyriškis ir Tėvynėje. Pasak V. Sadausko, iš Vilniaus grįžęs gyventi į kaimą Nemajūnų apylinkėse, J. Gruzdzevičius labai vargo, ypač mirus tėvams. Mažai su kuo bendravo, apie praeitį nesikalbėdavo net ir susitikęs buvusius klasės, kovos draugus.
Neblėstanti pagarba vadui
Šiandien galima tik įsivaizduoti, ką juto, ką mąstė tiek dėl Tėvynės paaukojęs vyriškis, grįžęs į baimės, įtarumo ir melo kupiną gyvenimą Lietuvoje. Ar kuris nors sutiktas buvęs būrio narys nepapriekaištavo jam už sugadintą biografiją? O gal didžiausias pragaras virė jo paties sieloje, gal nereikėjo niekieno žodžių, kad justų kaltę draugams, mano A. Ragavičius. Gaila, bet to niekada nesužinosime. Nors J. Gruzdzevičius mirė jau laisvoje Lietuvoje, tačiau buvusieji kovų draugai nespėjo su juo susitikti, pasikalbėti. Tik 2004 metais pradėti rengti „Jiezno jaunųjų partizanų“ susitikimai Jiezne, tebevykstantys kasmet. Tada prisimenami jaunystės nuotykiai, iškyla vis naujų detalių apie pogrindinę veiklą, o pagarbios tylos minutės skiriamos į Amžinybę išėjusiems kovų draugams. Vadui „Ereliui“ – nuoširdi, neblėstanti pagarba, padėka už jo ryžtą ir auką Tėvynei.
Užduotis visuomenei
Kasmet į Jiezną birželio mėnesį susirenkantys amžinai jauni partizanai džiaugiasi galimybe pabendrauti, prisiminti, išreikšti pagarbą žuvusiesiems Laisvės kovotojams. Šiemet jų susitikimui išskirtinės datos – 1954 metais organizacija buvo sunaikinta, 1999 metais mirė J. Gruzdzevičius. Pagalbos organizuojant šiuos sambūrius buvusieji pogrindininkai sulaukia iš seniūnijos ir gimnazijos, bet… Iki šiol Jiezno visuomenė, o ypač gimnazija, neįamžino „Jiezno jaunųjų partizanų“ ir jų vado J. Gruzdzevičiaus – Erelio nuopelnų Tėvynei ir gimtinei. O laikas bėga. Šiandiena, šie metai vis garbingesnio amžiaus sulaukiantiems žmonėms yra brangūs ir gal vieninteliai, tad jų žygdarbiui parodyti pagarbą reikia nieko nelaukiant. Tą Jiezno visuomenė iš tiesų gali padaryti deramai, kaip visada, reikia tik to imtis. Tai svarbu dabarčiai, o dar svarbiau ateičiai – vaikams, turintiems žinoti, jog didvyriškumui ir žygdarbiams laikas visada palankus, ką įrodė savo gyvenimais jų gimtinės žmonės.
