Jiezno kraštas sovietinės savivaldos metais – 1950-1962 m. (I)

n17Kas tie dvi laiko ribas žymintys skaičiai? Ne, tai anaiptol ne laisvės ženklai, tai tik geresnių galimybių išgyventi sovietinę okupaciją simboliai. Turgaus aikštėse 1950-1952 m. dar buvo niekinami partizanų kūnai. Pasibaigus paskutiniam trėmimui 1952 m., ir toliau trėmimais buvo gąsdinama. Prasidėjo totalinis ūkininkų nuvarymas nuo savos žemės, kolektyvizacija. Mirus 1953 metais Stalinui, „pašiltėjo“ sovietinė sistema, bet žmogiško veido niekada neįgijo. Visa Lietuva ir mūsų kraštas suprasdami, kad pralaimėtas partizaninės kovos etapas – dar ne pabaiga, prisitaikė prie okupacijos sąlygų.
Jiezno rajono įkūrimas
Jiezno rajono įkūrimą lėmė 1950 m. sausio 19 d. tuometinės sovietinės Lietuvos (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas „Dėl Lietuvos TSR administracinio teritorinio padalijimo“. Pagal šį įsaką Lietuva buvo padalinta į keturias sritis: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių, o jos – į 87 kaimiškuosius rajonus. Iki 1949 m. pabaigos buvo 49 apskritys ir 320 valsčių (Algirdas Antanas Gliožaitis. Lietuvos administracinis suskirstymas žemėlapiuose. V., 2008, l.301). 1953 m. sritys buvo panaikintos, liko tik kaimiškieji rajonai.
1950 m. birželio 20 d. 676,13 kvadratinių kilometrų plote buvo sudarytas Jiezno rajonas, į kurį įėjo respublikinės priklausomybės Jiezno miestas, Aukštadvario, Butrimonių miesteliai ir šios 16 apylinkių: Alešiūnų, Aukštadvario, Butrimonių, Būdos, Darsūniškio, Eičiūnų, Jiezno, Kristapiškių, Nemajūnų, Pieštuvėnų, Plaskūnų, Punios, Stakliškių, Užuguosčio, Vėžionių, Vilūnų. Didžiausios plotu buvo Užuguosčio (63,91 kv. km), Aukštadvario (46,62 kv. km), Pieštuvėnų (42,78 kv. km), Vilūnų (42,42 kv. km), Butrimonių (41,57 kv. km), Darsūniškio (40,06 kv. km). Gana nedidelę plotu (38,96 kv. km) Jiezno apylinkę sudarė šie kaimai: Benčiakiemio, Beržynų, Dambavos, Daukantų, Grikapėdžio, Jiezno kolonijos, Julinavos, Jundeliškių, Juodaviškių, Kisieliškių, Kukiškių, Lingėniškių, Mikalavos, Nibrių, Paverknių, Sokonių, Šilinių, Verbyliškių, Voseliūnų, Žideikonių (Lietuvos TSR administracinis – teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 01 d., V., 1959, l.89-85).
Jiezno sovietinė savivaldybė buvo panaikinta 1962 m. gruodžio 9 d. ir buvo pagrindinai įjungta į Prienų rajoną.

redagKolūkinė gamyba – rajono ekonominis pagrindas
Žemė buvo pagrindinis sovietų valstybės paverstas žemės ūkio artelėms disponuoti turtas. Jiezno rajone 1951 m. buvo iš viso 56399 ha žemės, ariamos su daržais – 33905 ha, pievų 6711 ha, ganyklų – 2006 ha, sodų – 249 ha, po trobesiais 226 ha, krūmų – 1503 ha, miškų 5653 ha, kirtimų ir degamų – 1351 ha, pelkių – 784 ha, kelių, gatvių, aikščių – 784 ha, vandens telkinių – 1109 ha, pustomų smėlynų – 31 ha, daubų, skardžių ir kitos nenaudingos žemės – 874 ha (KAA, f.R-212, ap.1, b.8, l.182).
Sovietinėje komandinėje ekonominėje sistemoje valstiečiai, kaip baudžiauninkai, buvo nuvaryti nuo savos žemės, sukolektyvintas jų turtas. Jie turėjo privestinai eiti į kolūkį, išdirbti tam tikrą darbadienių minimumą. Iki 1958 m. atlygis už atliktą darbą pinigais ir grūdais dažniausiai neatitiko elementarių pragyvenimo normų. Dėl to kolūkiečiai neretai pasisavindavo kolūkinį derlių, trąšas, kurą, labai dažnai girtuokliaudavo. Kolūkių skaičius rajono laikotarpiu išaugo nuo 12 iki 44 (KAA, f.212, ap.1.b.8, l.41-42). Kolūkiai savo ruožtu turėjo vykdyti grūdų, mėsos ir pieno prievoles valstybei. 1960 m. rajono ataskaitose konstatuojama, kad tais metais gauta 2153.520 rublių pajamų iš gyvulininkystės ir augalininkystės, tačiau didžioji dalis kolūkių skendo skolose, dirbo nerezultatyviai net iki vėlesnių laikų, kada tas skolas valstybė pradėjo nenurašinėti. Kolūkiams centralizuotai buvo tiekiama technika, bet labai dažnai tinkamai nesukomplektuota, nekokybiška. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje kolūkiams leista per kooperatyvus įsigyti motociklų, sunkvežimių už papildomai parduodamų kiaušinių, mėsos kiekį. Pradėta daugiau dėmesio skirti kolūkinėms statyboms. Nuo 1958 m., dėl elementarių aprangos ir apavo prekių deficito, kolūkiečiai už gerą darbą buvo premijuojami: štapelinėmis suknelėmis, šilkiniais baltiniais, vilnoniais megztiniais, skustuvais, rankinukais, piniginėmis premijomis iki 100 rublių (1961 m. sovietine valiuta) (KAA, f.R-272, ap.1, b.68, l.75-87).

RugiapjutejeNetiesioginis nežmoniškumo, trėmimo faktų pripažinimas
Prisimename sovietinės okupacijos 75-ąsias ir pirmojo, didžiojo tautos trėmimo 74-ąsias metines. Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos sovietinė nomenklatūra jau šeštame – septintajame XX a. dešimtmečiuose suprato, ką tautai buvo padariusi pokaryje. Patyliukais pradėtas grąžinti kai koks turtas, atimtas trėmimų metu. Grįžę iš tremties žmonės buvo vadinami „specevakuotaisiais“.
1958 m. balandžio 17 dieną Jiezno DŽDT vykdomasis komitetas nutarė sumokėti buvusiam tremtiniui, tuo metu vadinamam beveik tiksliu terminu, „iš specištrėmimo grįžusiam, Stakliškių apylinkėje apsigyvenusiam Labukui Aleksui, Kazio už trėmimo metu prarasto turto vertę (3 karvės, 1 telyčia, 7 kiaulės, 750 kg grūdų) 6472 rublius (KAA, f,R-212, ap.1, B.57, l.71).
1959 m. rugsėjo 4 dieną Jiezno DŽDT vykdomasis komitetas priėmė sprendimą „Dėl grąžinimo iš specevakuacijos grįžusiai pilietei Daraškevičienei Onai konfiskuoto turto vertės“. Pagal tą nutarimą tremtinei buvo grąžinta dvi karvės, paprastas stalas, medinė lova, geležinė lova, rankinė siuvamoji mašina. Taip pat buvo grąžinta 500 kg grūdų ir 2 tonos šieno (Ten pat, b.68, p.253).
Dalis netekto turto buvo grąžinta Zuzevičiui Vincui Vilūnų apylinkėje, A. Kaškonui Butrimonių apylinkėje ir kitiems.
Straipsnyje panaudotos Bernatavičių ir Bernatonių šeimų nuotraukos.

Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

2 komentarai

  1. Miglė

    Gerbiamas Vytautai, Jūsų straipsnyje pasigedau Strazdiškių, Vilūnėlių ir Vincentavos kaimų, kurie yra ir dabar bei ribojasi su Jiezno miesteliu. Juk jie niekur nedingo? Bet straipsnyje jūs jų neminite.

  2. lina

    Gal ir buvo sunku , bet kaimuose miesteliuose buvo pilna jaunų žmonių , o dabar vos krutančios seneliukės ,jaunimo nematyti