Jei skaičiai prakalbėtų..

file47935099_7558660d

Dažnai sakoma, kad skaičiai – nemeluoja. Skaičiai yra faktai, ir ką ten apie juos daugiau ginčytis. Tačiau per praėjusią savaitę nuskambėjo net trys atvejai, kai būtent skaičiais įrodomi faktai buvo interpretuojami skirtingai. Panašiai, kaip su tuo skoniu, dėl kurio nesiginčijama, tačiau gyvenime būtent dėl jo ir ginčijamasi daugiausiai.

 

Pirmasis atvejis, žinoma, yra kainos. Dėl per didelių, per daug augančių maisto kainų premjeras ant kilimėlio kvietėsi didžiuosius prekybos tinklus. Būtent jiems yra numatyti nauji apynasriai – reikėtų suprasti, kad šis segmentas kainas pakėlė labiausiai.

 

O juk kainų kilimas yra tiesiog fakto klausimas. Prie Vyriausybės veikia Statistikos departamentas. Oficiali institucija, kuri skaičiuoja infliaciją, registruoja atskirų prekių ir paslaugų grupių kainų pokyčius. Ir štai, skaičiai rodo, kai nuo euro įvedimo maisto prekės, atėmus akcizines prekes, brango tik 3,7 procentais. Žymiai labiau brango paslaugos. Jei valdžiai iš tikro rūpi būtent labiausiai augančios kainos, kodėl gi vyriausybės galva ant kilimėlio nekviečia kirpėjų, valyklų, siuvyklų vadovų? Kodėl valdžia pati, su savo mokestine politika, reguliuojamomis atskirų sričių kainomis labiausiai ir prisideda prie bendrojo kainų lygio kainų kilimo? Juokiasi puodas, kad katilas juodas.

 

Antras atvejis irgi nuskambėjo gana plačiai. Tai – paciento priemokos. Sveikatos priežiūros sektoriuje trūksta ne tik finansavimo, bet ir efektyvumo. Neatvykstantys pacientai, nebūtini vizitai, per ilgas gydymas ligoninėse. Simbolinė paciento priemoka galėtų daugelį šių problemų spręsti. Sveikatos apsaugos ministras, kaip sistemą gerai išmanantis žmogus, lyg ir būtų už. Bet prieš rinkimus tik savižudis galėtų to imtis! Politikai greitai dėjo į krūmus, tėkšdami argumentą, kad Lietuvos gyventojai ir taip už sveikatos priežiūrą moka daugiau nei europiečiai. Net trečdalis sveikatos priežiūros yra finansuojama iš paciento kišenės, kai tuo tarpu Europos vidurkis yra apie 20 procentų.

 

O juk kiek ir už ką moka pacientai taipogi yra fakto klausimas. Štai Pasaulio sveikatos organizacija, stebi pacientų išlaidas visose šalyse, ir Lietuvoje tarp jų. Naujausia ataskaita rodo, kad Lietuvoje gyventojai daugiausia primoka ne už sveikatos priežiūros paslaugas, o už vaistus. Už sveikatos priežiūros paslaugas legalūs mokėjimai yra gana fragmentiški – tai yra stomatologija. Kokių mokėjimų tikrai yra daug sveikatos paslaugų srityje, ypač stacionare, tai yra neformalūs mokėjimai, vadinamieji vokeliai. Kaip teigiama ataskaitoje, Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, kiekvienas pacientas 2015 metais vidutiniškai sumokėjo net po 174 eurus to neformalaus mokėjimo! Simbolinė oficiali priemoka leistų legalizuoti šias neapmokestinamas kai kurių medikų pajamas, didintų skaidrumą ir darbo atlyginimo teisingumą. Faktai ir skaičiai byloja viena, politikai gi – ką kita.

 

Na ir trečias atvejis, kai buvo susiginčyta dėl fakto, tai vis tik kilo Lietuvoje darbo užmokestis, ar nekilo. Šįkart susikirto oficialūs Sodros duomenys ir visuomenės apklausos rezultatai. Sodra sako, kad daugiau nei dešimtadaliu algos augo beveik pusei dirbančiųjų, o štai apklausoje respondentai byloja, kad mažiau nei keturiems procentams, o labiausiai augo didžiausias pajamas gaunantiems. Spėkite, kuriais duomenimis remsis politikai? Atsakymas priklausys nuo to, kokią žinią jie norės perteikti – ar kad algos kilo, ar kad jos kilo tik turtingiausiems, taip didindamos atskirtį.

 

Jei skaičiai prakalbėtų, jie save apgintų. Papasakotų, kaip jie yra suskaičiuojami, ką jie parodo, o ko negali išmatuoti, pakalbėtų apie savo privalumus ir trūkumus. Dabar gi, skaičiai –liūdnosios marionetės aktoriaus rankose – kur nori, ten ir tempia.

 

Rūta Vainienė

Komentaras LRT radijui

2018-09-27

 

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti